Arba savo ofise pasislėpęs už ekrano tūno visų niekinamas ir karjeros niekaip nepadarantis bičas, kurio penis labai mažas, o svajonės labai didelės, bet gyvenimas jį vis skriaudžia. Na, bent jau jis mano, kad visi kalti dėl jo bėdų, tik ne jis pats. Jo žmonai nuolat skauda galvą, todėl sekso jis gauna kartą per tris mėnesius, jo mašina nuolat genda, o bosas nėra su juo kalbėjęs ne pakeltu tonu. Ir abu šie žmonės tokie pikti ant viso pasaulio, kad neturi kaip kitaip išlieti savo įniršio, kaip tik parašydami keletą šlykščių, žeminančių komentarų apie visiškai jiems nepažįstamus žmones internete.
Taip dažniausiai mes įsivaizduojame visus anoniminius bjaurių komentarų rašytojus. Nelaimingus, vienišus, gyvenimo nuskriaustus menkus žmogelius, kuriems nėra kaip kitaip išlieti susikaupusio pykčio. Ir dažniausiai tai toli toli nuo tiesos. Šiais laikais šlykštynes internete rašo ir išsilavinę, patrauklūs, neblogai uždirbantys, sėkmingai šeimas sukūrę ir mažus vaikus auginantys žmonės. Kodėl? Va čia jau klausimas, į kurį atsakymą rasti sunku.
„Mes juk laisvoje šalyje gyvenam ir turim teisę pareikšti savo nuomonę“ – dažniausiai taip atsako kokią nors bjaurastį žinomesnio žmogaus sienoje parašę individai. Ok, tarkim – tai tiesa, bet koks to jūsų komentaro tikslas? Ar kas nors išgirdęs jūsų nuomonę, kad yra durnas, turėtų pradėti labiau mokytis? Ar kad negražus – pradėti keisti savo išvaizdą? Ar jūs pasijaučiat geriau, sumenkinę ką nors, ir nuo to patys sau atrodot protingesni ir gražesni? Psichologai sako, kad paskutinis variantas teisingas, lygiai kaip ir bandymas sumenkinus ką nors sulaukti palaikymo ir pasijusti viršesniu masėje. Tiesa, dabartiniais laikais socialinėje erdvėje tokie komentarų rašytojai sulaukia ne palaikymo, o bano. Palaikymo sulaukia jų apdergtas žmogus, kurio sekėjai dažniausiai tokį komentuotoją apipila dvigubai didesniu srutų kiekiu. Aišku, po to užbanintas žmogus gali savo draugams išdidžiai pareikšti, kad jį užblokavo „už tiesą“, bet čia jau kita tema.
Esu sulaukusi begalės piktų komentarų ir apie tai, kad esu baisi, durna, stora, pasileidusi, senmergė (šitas po 4 metų santuokos man vis dar patinka labiausiai) ir visokia kitokia labai netikusi moteris. Ir ką? Ir, žinokite, nieko. Visiškai normalu yra ko nors nemėgti, nėra pasaulyje žmogaus, kuris patinka visiems. Žinote, kaip vadinamas žinomas žmogus, kuris neturi nė vieno heiterio? Jis vadinamas nežinomu žmogumi. Heiteriai yra būtina ir privaloma populiarumo dalis.
Bet nepaisant to, kad aš pati tikrai nemėgstu kai kurių žmonių ir galvoju, kad jie nėra itin protingi ar gražūs, man niekada nėra kilęs noras tai paskelbti komentare internete. Aš nematau prasmės, neturiu tam laiko ir nemanau, kad mano nuomonė tam žmogui svarbi. Todėl man iki šiol paslaptis, kodėl tai darot jūs? Kodėl vyras, kuris įsivaizduoja esąs gražus ir protingas, parašo viešai, kad jokiu būdu manęs ( ar bet kurios nors kitos) nesiguldytų į lovą? Anonimiškai. Aš juk jo net nepažįstu, todėl niekaip nesužinosiu, ką prarandu. Nors dažniausiai vyrai, kurie viešai rašo, kad ko nors nesiguldytų į lovą, realybėje į ją nieko ir nesiguldo. Kodėl moteris, kurios jaunystė jau seniai praėjo, jaunai merginai rašo, kad ji baisi ir būtinai prideda, kad čia nėra pavydas?
Yra posakis, kad prieš interneto įvedimą tai, kad esate durnas, žinojo tik jūsų tėvai. Tame posakyje tiesos yra, nes pastaruoju metu viešoje erdvėje viešai pilamų srutų yra tiek daug, kad kartais net atrodo, jog kai kurie žmonės šlykštynes ten rašo visu etatu. Bet, kita vertus, blogi komentarai rašytojams, kūrėjams ir žinomiems žmonėms atneša naudos – jie pritraukia daugiau žmonių, kurie jų kuriamą turinį pamato.
Didžiausia bausmė mums būtų, jei jūs išvis neparašytumėt nė vieno komentaro, bet po šiuo straipsniu taip nebus, nes:
- Dauguma jūsų puolate komentuoti neperskaitę nieko iki galo.
- Jūs norite pasijusti teisesni.
- Tai stipriau už jus.
