Kasos, kur atsiskaitoma kortelėmis – laisvos. Su savo krepšeliu prieinu prie vienos iš tokių kasų ir ruošiuosi skanuoti pirkinius. Staiga gaunu smūgį pirkinių krepšeliu per kojas – nestiprų, neskaudų, bet labai netikėtą. „Pasitrauk, čia mano eilė dabar“, – sako man iš pažiūros miela močiutėlė.
Mandagiai aiškinu senjorei, kad tikrai ji prieš mane nestovėjo. „Aš buvau toliau, užsižiopsojau, o tu pralindai“, – laikosi savo močiutė.
Apsidairau, dvi kasos šalia – tuščios, parodau močiutei, kad ji gali nueiti ten. Galvojat nuėjo? Kur tau, močiutėlė grėsmingai mojuodama kumščiu pradeda ant visos parduotuvės rėkti, koks tas jaunimas dabar nemandagus, kaip skriaudžia vyresnius žmones, praeiti neduoda, gyventi neduoda ir t.t. Darosi nejauku.
„Ponia, nebūkit jūs tokia pikta“, – siūlau. Ir iškart pasigailiu, nes močiutė dar labiau pašėlsta. Kadangi aš jau kasoje nuskanavau duoną ji puola kviesti pardavėjos, kad mano prekę anuliuotų, nes čia jos eilė ir jos kasa. Primenu, šalia dvi kasos, skirtos mokėti kortele – tuščios.
Pardavėja ateina, šypsosi, greičiausiai ir jai tas mažas močiutės spektaklis šiokia tokia pramoga. Pardavėja patyrus, todėl iškart močiutės klausia, ar ji mokės kortele. „Kaip norėsiu, taip ir mokėsiu“, – atšauna močiutė.
Pardavėja kantriai aiškina, kad kaip norės jai čia nesigaus, nes šita kasa priima tik banko korteles. Močiutė kapituliuoja ir baisingai burbėdama grįžta į eilę, nepamiršus man mestelti, kad esu „nagla prostitutka“.
Labai norisi atšauti, kad ji sena pagiežinga boba, bet susilaikau. Susilaikiau tik todėl, kad ji jau tolokai nuėjo, o rėkti per visą parduotuvę nesinorėjo.
Nugyventi metai neprideda išminties ar patirties, jei jos iki to laiko visai neturėjai
Mane tėvai auklėjo būti mandagia, nesakyti svetimiems „tu“, užleisti vietą vyresniam ar padėti silpnesniam žmogui. Tačiau jau užaugus aš supratau, kad nenoriu gerbti žmonių vien tik dėl jų amžiaus. Amžius savaime nepadaro tavęs geru ar doru žmogumi. Nugyventi metai neprideda išminties ar patirties, jei jos iki to laiko visai neturėjai.
Bet vyresnio amžiaus žmonės dažnai įsivaizduoja, kad jų amžius jiems suteikia teisę peikti, žeminti, kritikuoti kitus. Kad jų amžius yra lyg baltas bilietas elgtis kaip nori, ir kad aplink visi, nepaisant jų bjauraus elgesio, privalo senolius gerbti.
Tokių pavyzdžių labai daug internete. Žiūrėk, kur nors kokia gėlėmis profilio nuotrauką padabinusi ponia parašo piktą komentarą. Ir jei tik kas nors pasakok jai pastabą gyventi savo gyvenimą ir nebumbėti, ponia tuojau pat piktinasi, kad jos amžiaus niekas negerbia. O už ką gerbti? Už tai, kad net ir sulaukusi septyniasdešimties vis dar esi pikta žaba?
O už ką gerbti? Už tai, kad net ir sulaukusi septyniasdešimties vis dar esi pikta žaba?
Pažįstu labai daug šviesių ir pagarbos vertų senolių, iš kurių tikrai norisi mokytis, kurie įkvepia savo išmintimi ir patirtimi. Juos gerbiu ir visu savo elgesiu tai stengiuosi parodyti.
Bet pagarbiai lenkti savo galvelės prieš piktus nemandagius isteriškus senukus nesiruošiu. Tokių senukų amžius kelia ne pagarbą, o mintį, kad jie turėjo tiek daug gražaus laiko, tačiau taip nieko per jį ir neišmoko.
