Pirmą pasakojimo dalį galite skaityti čia:
Kai Laima pasidavė savo artimųjų įkalbinėjimams pratęsti giminę, jai buvo 32 metai:
„Visus metus, kol bandėme pastoti, slapta tikėjausi, kad taip greitai nepavyks, o gal išvis nepavyks. Net buvo mintis slapta nuo vyro gerti tabletes, bet jis taip norėjo vaikų, kad aš nedrįsau griauti jo svajonių. Tą dieną, kai nesulaukusi mėnesinių pasidariau nėštumo testą ir jis buvo teigiamas, patyriau panikos priepuolį. Tada dar nežinojau, kas tai yra, galvojau, kad stoja širdis, bet mano organizmo reakcija buvo tokia. Po to nurimau, nes pasakiusi vyrui, mačiau, kaip jis džiaugiasi. Jis mane pradėjo vos ne ant rankų nešioti ir buvo toks laimingas, kad man buvo labai gėda, jog aš iki to laiko nenorėjau vaikų.“
Kai nesulaukusi mėnesinių pasidariau nėštumo testą ir jis buvo teigiamas, patyriau panikos priepuolį.
Laimos nėštumu visi labai džiaugėsi, išskyrus pačią Laimą, kuri visą nėštumo laikotarpį jautėsi prastai ir ją vis dar kankino abejonės:
„Nėštumas buvo sunkus. Tie, kas rašo apie spindinčias nėštukes, meluoja. Aš nei per kur nespindėjau. Buvau nuolat pavargusi, nusilpusi, vemianti ir ištinusi moteris, kuriai norėjosi kam nors pasiguosti, bet nebuvo kam. Neturėjau, su kuo pasidalinti savo baime dėl būsimo kūdikio. Viso nėštumo metu mane ėdė baimė turėti vaiką, nenoras turėti vaiką ir stiprus sąžinės griaužimas dėl pirmų dviejų punktų. Dėl blogos savijautos išeiti iš darbo teko anksčiau, gydytoja liepė iki minimumo apriboti bet kokią fizinę veiklą, todėl sėdėjau namuose ir gailėjau savęs. Gailėjau visko, ką praradau, ir labai labai bijojau“, – pasakoja Laima.
Laimos vyras džiaugėsi būsimu kūdikiu, lepino žmoną, pirko įvairius daiktus ir rūbelius, užsakė Laimai nėščiosios fotosesiją:
„Iki šiol negaliu žiūrėti į tas nuotraukas – aš baisi, stora ir tokia nuvargusi, kad net šypsausi per jėgą, tai vienos baisiausių mano nuotraukų per visą gyvenimą. Ačiū Dievui bent jau gimdymas baigėsi palyginus greitai, po 6 valandų, per kurias tikrai galvojau, kad numirsiu. Akimirka, kai man sūnų padėjo ant krūtinės buvo emocionali, bet nesupratau, ar dėl to, kad vyras kartu verkė, ar dėl palengvėjimo, kad baigėsi gimdymas. Košmaras prasidėjo tik vėliau... Kitą parą jaučiausi tokia pavargusi ir nelaiminga, kad nenorėjau nieko matyti, nenorėjau maitinti sūnaus, nežinojau, kaip su juo elgtis ir net bijojau imti vaiką į rankas. Norėjau, kad jį kuo greičiau patrauktų nuo manęs. Gydytojai guodė, kad viskas dėl hormoninių pokyčių, kurie praeis per kelias dienas. Bet man nepraėjo.“
Grįžusi su sūnumi namo Laima vis giliau klimpo į depresiją. Sūnus jos ne tik kad nedžiugino. Ji kūdikio bijojo:
„Pirmas pusmetis buvo lyg per miglą. Nenorėjau imti sūnaus į rankas, nenorėjau jo maitinti, verkdavau kaskart jam pravirkus ir nenorėjau nieko matyti. Vyras stengėsi padėti kiek gali, bet matydamas, jog man tik blogėja, pasikvietė į pagalbą savo mamą, o man liepė kreiptis į gydytoją. Psichiatras man diagnozavo pogimdyvinę depresiją ir liepė gerti vaistus. Bet tiek vyras, tiek anyta spaudė maitinti sūnų, o vaistai tam trukdė. Pradėjau save griaužti, kad esu bloga mama, kad nesugebu pamilti savo sūnaus. Baisiausia tai, kad vaikas man tikrai nekėlė jokių švelnių jausmų. Tik nerimą. Nerimavau, kad nemoku juo rūpintis, nerimavau, kad jis negauna iš manęs šilumos, nerimavau, kad mano prasta nuotaika ir savijauta nepraeina. Būdama šalia sūnaus nuolat jaučiau nerimo gumulą gerklėje. Kai sūnui suėjo šeši mėnesiai, galų gale pradėjau gerti antidepresantus. Pagerėjo, grįžau į darbą, vaiku rūpinosi vyras ir anyta. Bet niekaip savyje nesugebėjau rasti to nubundančio motinystės instinkto. Negalvokite, kad man mano vaikas nerūpėjo. Rūpėjo, tačiau nejaučiau to ypatingo ryšio, kuris turi atsirasti tarp vaiko ir mamos. Būdama darbe jo nepasiilgdavau ir tai mane gąsdino. Be to suprastėjo ir santykiai su vyru, nes nuo nuolatinių jo priekaištų dėl sūnaus mes labai atšalome. Kas kartą po darbo namo eidavau lyg per prievartą...“
Laimos sūnui jau beveik šešeri metai. Jis sveikas ir gražus berniukas, bet Laima iki šiol galvoja, kad jis vertas geresnės mamos nei ji:
„Aš supratau, kad esu nesutverta vaikams ir motinystei. Mano sūnus – tėčio numylėtinis. Mes su juo taip ir neatradome artimo ryšio. Taip, aš darau viską, kas priklauso mamai, bet man net pačiai baisu nuo to, kaip man tai neįdomu. Aš neturiu tos kantrybės ir tolerancijos, taip reikalingos mamai. Mano vaikas mane erzina. Aš nesugebu džiaugtis vaikiškais žaidimais ir žavėtis jo vaikiškais išvedžiojimais bei rašyti apie tai į feisbuką, ką nuolat daro kitos mamos. Ir mano sūnus tai jaučia.
Gyvenu su nuolatiniu priekaištu sau – esu bloga mama ir mano sūnus, net ir būdamas mažas, tai jaučia! Jis stengiasi kuo daugiau laiko leisti su kitais mūsų šeimos nariais, bet tik ne su manimi. Gerai, kad jis turi nuostabų tėtį, kuris jį ir užaugino, tik dėl jo neišsiskyriau su vyru. O aš net nesuprantu, ar tikrai jį myliu taip, kaip reikia.
Negaliu sakyti, kad jo nemyliu. Ne, jis man brangus, jis mano vaikas, bet nežinau, ar myliu jį teisingai. Žinau tik tai, kad dauguma mane pasmerks, bet aš manau, kad man nereikėjo būti mama. Ne, aš nenoriu, kad mano sūnaus nebūtų, bet jei kas atsuktų laiką atgal – aš būčiau pasielgusi kitaip.
Manau, kad gimdyti ir vaikus auginti turi tik tos moterys, kurios to trokšta visa širdimi. Tada ir jos, ir vaikai būna laimingi. Mano sūnus nekaltas, kad gavo tokią mamą kaip aš. Pabandysiu padaryti viską, kad jis užaugtų geru žmogumi. Bet bent jau jūs nekartokite mano klaidų – negimdykite vaiko kitiems, nedarykite to, nes „taip reikia“, „vyras labai prašo“. Tai klaida, kuri apkartins ir jums, ir jūsų nekaltam vaikui gyvenimą.“
