Viena mano draugė labai labai norėjo turėti turtingą vyrą. Po susidūrimo su keliais alfonsais, kurie net restorane už save susimokėt nenorėdavo, jos noras tapo labai didelis. Ji ne tik tą norą dažnai garsiai visiems kartodavo, bet ir išsiskyrė su savo vaikinu, kuris buvo vidutinį atlygį gaunantis darbuotojas ir nelabai galėjo leisti sau brangių dovanų ir prabangių kelionių į egzotiškus kraštus.
„Kam man toks bernas, su kuriuo net į Balį negaliu nuvažiuoti“, – sakė visoms draugėms ji ir tapusi laisva pradėjo intensyviai ieškoti turtingo. Mergina žinojo, kur ieškoti, ir kadangi labai labai to norėjo, – rado (jei kam įdomu – rado sporto salėje). Ir negalvokit, kad mergina buvo barakuda, kuri tingėjo pati dirbti. Ne, ji buvo normali mergina, kuri tiesiog labai norėjo turiningo ir turtingo laisvalaikio. Na, bent jau taip įsivaizdavo. Ir įsivaizdavo, kad turtingas draugas būtent tokį laisvalaikį jai ir suteiks. Suteikė. Nusivežė į Balį ir į kitas egzotiškas šalis, vesdavosi ją į restoranus ir net pirkdavo tokias dovanas, kurių pavydėjo visos jos draugės.
Bet. Visada yra bet. Naujas jos draugas buvo toks pavydus, kad norėjo merginos tik sau. Jokių pasisėdėjimų su merginomis, jokių ėjimų į miestą vienai, sportuot galima tik kartu su juo ir trenere moterim, namie būtinai būti devintą vakare, nes vėliau mieste būna tik nepadorios moterys. O kur dar nesibaigiantys kaltinimai, pavydo scenos. Po metų laiko tokio gyvenimo draugė prasitarė, kad tas neturtingas jos vaikinas buvo geresnis, nes ją ne tik mylėjo, bet ir ja pasitikėjo. „Bet tu juk norėjai turtingo draugo, va, greit vėl važiuosit į kelionę“, – sakė jai draugės, tačiau net kelionė nedžiugino merginos, nes dar nebuvo nė vienos kelionės, kurioje jie siaubingai nesusipyktų dėl jo pavydo priepuolio.
Kita mergina labai norėjo padaryti karjerą, uždirbti didelę algą ir užimti svarbias pareigas. Ir taip pat labai stengėsi. Ir jos noras – labai geras ir labai suprantamas. Dauguma juk norime ir siekiame to paties. Tik va, kai ji tą norą įgyvendino, – netapo laiminga. Nes laimei nebeliko laiko – darbas pareikalavo iš jos beveik viso laiko ir jėgų. „Kas iš to, kad aš uždirbu dvigubai daugiau, – aš nerandu laiko išleisti tiems pinigams arba paprasčiausiai nieko nebenoriu, nes būnu pavargus ir išsekus nuo darbe patiriamo streso“, – sakė ji.
Trečia mergina svajojo apie idealią figūrą. Apie nuotraukas su bikiniu instagrame ir laikus po tomis nuotraukomis. Dietos, darbas ir sportas jai padėjo tokią figūrą turėti, tačiau nepadarė jos laiminga – nuolatinė savęs kontrolė virto nerimo priepuoliais, nuotaikų kaita ir per griežtas savęs vertinimas bei ribojimas pavertė ją liūdna ir pagiežinga moterimi, kurią galiausiai paliko vyras.
Nebūtinai visos tokios istorijos baigiasi blogai, tačiau labai dažnai būna, kad įsikandę kokios nors svajonės, mes nepagalvojam ar tikrai mums reikia to, ko norisi visiems. Ar tas „instagraminis“ gyvenimas mums tiks ir patiks? Ne vienas plastikos chirurgas man yra pasakojęs, kad kasdien pas juos apsilanko moterys, kurios tiki, kad padidinta krūtinė joms padovanos geresnį gyvenimą. Ir labai nusivilia, kai tai nenutinka.
Mokslininkai yra nustatę, kad naujas didelis pirkinys mus džiugina apie savaitę, po to vėl ateina tas „noriu dar kažko“ jausmas. Labai dažnai užsispyrėliškai siekdami vienos ar kitos svajonės mes pamirštame, ką jau turime, nemokame džiaugtis tuo, ką mums duoda gyvenimas. Gal jūsų figūra nėra tobula, bet jus labai myli aplinkiniai ir draugai, nes esate be galo linksmas žmogus. Gal jūsų darbas nėra prestižinis, bet jūs jį darote su džiaugsmu ir turite daug laiko sau. Gal jūsų vyras negali jūsų nusivežti į Balį, bet kartu su juo jūs kas vakarą juokiatės žiūrėdami televizorių. Gal jūsų mašina sena ir nekieta, bet jūs kiekvieną savaitę su linksma kompanija ja važiuojate tyrinėti Lietuvos.
Nepražiopsokite savo gyvenimo ir kasdien jums nutinkančių malonių smulkmenų be atvangos siekdami svetimų svajonių. Norėti yra gerai, bet visų svarbiausia žinoti, ar tai tikrai suteiks mums laimės.
