Labai dažnai susiduriu su piktybiniais žmonėmis, kurie mano, kad pavadinę mane senu mano vardu sudavė man stiprų smūgį į paširdžius ar išdavė mano kokią paslaptį. Bet tai nei smūgis, nei paslaptis – savo vardą pasikeičiau būdama 18, nes tik tada galėjau oficialiai tai padaryti. Visada atvirai apie tai kalbėjau. Tik mano atveju mano tėvai man nedavė keisto vardo, aš gavau gražų Kristinos vardą, kuris, deja, man visai nelipo ir niekada nepatiko. Žinote tą jausmą, kai spaudžia batas? Taip gali nutikti ir su vardu. Aš vardą keičiau su tėvų sutikimu, todėl manau, kad geriau nei kas kitas suprantu, koks atsakingas darbas yra išrinkti savo vaikui vardą.
Labai dažnai nutinka, kad visą gyvenimą kūrybinio darbo nedirbęs žmogus staiga gauna vienintelį šansą savo kūrybingumui pasireikšti. Tas šansas – sūnaus arba dukros gimimas. Normalu, kad tas vaikas tėčiui ar mamai atrodo vienintelis ir nepakartojamas, todėl kyla begalinis noras jam duoti nepakartojamą vardą. Todėl kiekvienais metais civilinės metrikacijos biuras mus palinksmina paskelbdamas sąrašą pačių keisčiausių ir mūsų ausiai neįprasčiausių vardų. Dalis vaikų su tais vardais užauga jausdamiesi tikrai išskirtiniai, kita dalis sulaukę pilnametystės pasikeičia vardus į jiems labiau patinkančius. Aš nejuokauju, tai oficiali statistika, bet mūsų šalyje gyvena berniukas vardu Skersvėjis ir mergaitė vardu Barė. Taip pat turim Orą ir Liuciferį.
Tėvai suteikdami savo vaikams vardus pasitelkia įdomiausias priežastis. Savo radijo laidoje su kolege nusprendėme pakalbėti apie tai, kodėl vaikams buvo suteiktas vienas ar kitas vardas. Rezultatai buvo neįtikėtini (visos citatos yra realūs įvykiai Lietuvoje) ir juos galima suskirstyti į kelias grupes:
Tėveliai ir jų herojai
Tikrai dažnai nutinka, kad tėvai perskaito gerą knygą, pažiūri gerą filmą arba tiesiog pamato gražų žinomą žmogų ir jiems tai taip patinka, kad vaikas gauna herojaus vardą. „Buvau pavadintas Arnoldu, nes tėčiui labai patiko Terminatorius.“ „Vaiką pavadinau Modestu dėl dirigento Modesto Pitrėno, nes jis man atrodė labai talentingas ir simpatiškas vyras, o mano vyras iki šiol galvoja, kad vardą davėm dėl krepšininko Modesto Paulausko.“ „Mano dėdė, pažiūrėjęs filmą „Saulėlydis“, savo vaikus pavadino Renesme ir Džeikobu.“
Tėveliai derintojai
Yra tėvų, kurie nori, kad vaiko vardas derėtų prie jų vardo, kad derėtų visi vaikų vardai, kad vardas derėtų prie pavardės. „Turiu brolį vardu Mantas, o mano vardas Donatas. Gimus trečiam broliui mūsų vardai buvo sulipdyti ir išėjo trečiajam Domantas.“ „Mano tėčio vardas Linas, o mama Daiva, todėl aš vardu Lida.“ „Mano dukros vardas Gabeta, nežinojom, kas gims, tad vardą rinkom iš pirmųjų raidžių, vyriausioji dukra Gabrielė, žmona Bernarda, o aš Tomas, taip ir išėjo GaBeTa.“
Tėveliai, kurie vardą leidžia sugalvoti vaikams
Pamenu, mano tėvai irgi klausė, kokiu vardu pavadinti sesę. Labai džiaugiuosi, kad manęs nepaklausė, nes dabar mano sesuo būtų vardu Izaura Jasevičiūtė. Tačiau tikrai yra tokių tėvų, kurie vardo parinkimo atsakomybę perkelia ant mažamečių brolių senių pečių. „Antrajam vaikui vardą išrinko dukra. Vieną vakarą, kai jau laukiausi, ir žinojome, kad bus berniukas, nuvykome į Maximą. Dukra sėdėjo pirkinių vežimėlio kėdutėje ir niurnėjo: „Maxima... Maxima.... o, mama, žinau brolio vardą: Maksimas.“ Gerai, kad ne po Rimi ar kokią Norfą vaikštinėjome.“ „Tėvai man leido išrinkti broliui vardą, man tada buvo šešeri ir man patiko vėžliukai nindzės, todėl mano brolio vardas Leonardas.“
Sentimentalūs tėveliai
Kartais tėvai savo vaikams duoda tokį vardą, kuris jiems primena malonius įvykius praeityje. „Mūsų medaus mėnuo buvo Prancūzijoje, Lione, ten ir pradėjome sūnų, kurio vardas dabar Lionas.“ „Su žmona susipažinom internetu, pažinčių svetainėje. Ten aš buvau pasivadinęs slapyvardžiu. Kai susilaukėm sūnaus, jį pavadinom tuo mano slapyvardžiu.“ „Kai buvau 4 metų, turėjau lėlę, vardu Martynukas, net nežinau, kas tą vardą jai davė. Tai kai gimė sūnus, nekilo klausimų, kokį vardą jam duoti. Dabar mano „lėlei“ jau 20 metų.“ O šitas geriausias iš visų: „Mano tėtis padarė mamai staigmeną ir mano vardą užregistravo savo buvusios merginos vardu.“ Ar tėtis liko sveikas po šio „juokelio“, mergina neparašė....
Tėveliai užmirštuoliai
Aš noriu tikėti, kad dabar taip nutinka retai, tačiau man parašė net keli žmonės, kurie turi savo vardus tik dėl to, kad reikiamą registruoti vardą atėjęs giminaitis tiesiog pamiršo. „Mano mamos vardas Onutė. Buvo nutarta mane pavadinti Irena. Bet senelis, atėjęs mane registruoti, užmiršo, kokį vardą reikia duoti, ir pavadino mane kaip mamą – Onute.“ „Mano močiutė norėjo, kad būčiau Lina. Bet tėvai, nuvykę užregistruoti, pamiršo vardą. Tuo metu aš pradėjau rėkti, o registratorė sako: Oho, kokia audra... Taip ir užrašė... Esu Audra.“ Dar kartais nutinka taip, kad žmogus savo vardą gauna dėl registratorių neraštingumo: „Mano anytos vardas Doleroza... vien todėl, kad nemokėjo teisingai užrašyti Doloresa.“
O kartais tos priežastys būna tokios, kurios netelpa į jokius rėmus. Na, tarkim: „Mano vardas Simona. Vardą man mama išrinko nužiūrėjus nuo liemenėlės etiketės.“ Arba šitas išvis ekstremalus: „Mes su vyru ilgai ginčijomės dėl vardo. Todėl nutarėme tiesiog įjungti televizorių ir dukrą pavadinti pirmu vardu, kurį išgirsime. Pasisekė ir tai buvo Sandra, o ne kokia nors Huana Marija Lukrecija.“ Ir vienas, kurio priežasties, tikiuosi, vaikas niekada nesužinos: „Mes su vyru meiliai jo daikčiuką vadiname Benuku. Gimus sūnui suteikėme Beno vardą, nes Benukas prie jo gimimo smarkiai prisidėjo.“
O jūs ar žinote, kodėl turite būtent savo vardą?
