Aš nesijaučiu sena, nes mano aplinkoje per dvidešimtmetį nelabai kas pasikeitė. Aš dirbu tą patį jaunatvišką darbą kaip ir prieš dvidešimt metų, mane supa jauni draugai, aš taip pat intensyviai mėgaujuosi hobiais ir neturiu namie vaikų, kurie kasmet augdami man primintų, kaip lekia laikas.
Suvokimas, kad man jau daug metų, kartais kerta lyg į paširdžius.
Bet tas suvokimas, kad man jau daug metų, kartais kerta lyg į paširdžius. Neseniai sėdėjau su draugėmis, plepėjom ir viena jų sako, kad jos mama greitai švęs 45 metų jubiliejų. Ir tada aš suvokiu, kad mano ir draugės amžiaus skirtumas gerokai didesnis nei mano ir jos mamos. Čia dar ne viskas, neseniai pas mus į darbą priėmė naują kolegą – labai fainą vaikiną. Jis bendraudamas man vis sakydavo „jūs“ – mėgstu mandagumą, bet paprašiau to nedaryti, nes juk esame kolegos. Bet jis mandagiai man paaiškino, kad esu jo mamos amžiaus. Velnias, tokiais momentais supranti, kad jaunas atrodai tik pats sau.
Bet spėju, kad ne aš viena esu tokia užstrigusi jaunystėje ir nesuvokianti realaus laiko. Pastebėjau, kad mano amžiaus ir vyresni žmonės pastrigo ties 2000 metais ir tai jiems liko atskaitos tašku. „Prieš 20 metų? Ai, tai čia 1980-ieji“, – ramiai sau galvoja dauguma ir kažkaip nenori tikėti, kad nuo to laiko prabėgo dar daugiau nei dvidešimtmetis. Kai mes visi su baime laukėm pasaulio pabaigos, kuri turėjo ateiti tais 2000 metais, ji ne tik kad neatėjo, bet ir neatėjus užaugino dvi naujas kartas jaunuolių, kurie nežino, kas yra video kasečių nuomos punktas ir telefonas sukamu disku.
Man 40 metų ir aš jaučiuosi dar labai jauna. Aišku, dvidešimtmečiai greičiausiai su tuo nesutiks ir pasakys, kad esu jau iškasena, kuriai tik skarą ant galvos rištis ir pomidorus konservuoti. Bet kaip sakydavo dar senesni žmonės už mane: „Amžius – tai tik skaičiai pase, svarbu, kaip jautiesi.“ Todėl aš sugalvojau savotišką testą, skirtą nustatyti, ar jau esate sena moteris, ar dar turite vilties. Pradėkime.
