Juodaodė britų dainininkė Skin (42), roko grupės „Skunk Anansie“ vokalistė, tais garsais, priverčiančiais per kūną lakstyti šiurpuliukus, netrukus dalysis su Lietuvos publika: birželio pabaigoje ji koncertuos muzikos ir meno festivalyje „Be2gether“.
Skin dainos pjauna kaip skalpelis. „Jos labai gyvybingos... Ir šiek tiek purvinos“, – pati jas apibūdina. Brikstone gimusi roko ikona, kurios tikrasis vardas Deborah Anne Dyer, roko pasaulyje išmynė savąjį „skinišką“ takelį – su niekuo nesupainiojamą ir nepanašų į niekieno. Praėjusio amžiaus pabaigoje, kai juodaodėms dainininkėms buvo įprasta atlikti tik dviejų stilių muziką – šokių arba soulo, Skin nėrė į sunkųjį roką: ji tapo Didžiosios Britanijos grupės „Skunk Anansie“, pasaulyje pardavusios per keturis milijonus albumų, vokaliste. Tai prieštaravo visoms nerašytoms roko grupių lyderių taisyklėms: pirmiausia Skin – ne prakaituotas ilgaplaukis vyras, o liauna moteris, antra – juodaodė, trečia – išsilavinusi, o tai, šiaip ar taip, neįprasta roko pasaulyje. Muzikos žurnalų redaktoriai lengviau atsiduso: pagaliau atsirado žvaigždė, kuri bent jau sugeba sklandžiai kalbėti ir turi savo nuomonę.
Tik nemanykite, kad nežinau, kur yra Lietuva! Tikrai žinau ir esu įsitikinusi, kad man ten patiks.
Savo nuomonės Skin iš tiesų neslepia ir visai nepaiso, tai kenkia jos populiarumui ar ne. Sudrebinusi muzikos pasaulį, 2000–aisiais „Skunk Anansie“, lyg savaime sudegantis meteoritas, staiga iširo. „Tai priminė nepavykusią santuoką: kažkurią akimirką žavesys dingo, ir mes nebeprisivertėme likti kartu“, – sako Skin. Ji pradėjo solinę karjerą ir gerbėjų meilę išsaugojo ne tik dėl savo muzikos, bet ir dėl spalvingo gyvenimo. Laiba moters figūra ir įsimintinas veidas lengvai patraukė mados kūrėjų dėmesį: Skin ne kartą teko žingsniuoti podiumu ir demonstruoti Alexanderio McQueeno, Gianfranco Ferre, „Gucci“ drabužius. Atlikėja mielai fotografuojama žurnalų viršeliams, tarp jų, nėra ko slėpti, yra ir gėjams bei lesbietėms skirtų leidinių. Tai suprantama: jokiems saldiems moteriškiems paveikslėliams nepaklūstantis, „unisex“ stilių įkūnijantis Skin įvaizdis labai tinka tokiems žurnalams. Kita vertus, pati žvaigždė neslepia esanti biseksuali. Artimų ryšių su moterimis ir vyrais stengiasi neviešinti, bet jausmus, aistras ir nuoskaudas dėl iširusių santykių įamžina dainose.
Prieš atvykdama į Lietuvą su vėl susibėgusia grupe „Skunk Anansie“, Skin telefonu davė interviu „Žmonėms“. Laibu, beveik spigiu mergaitišku balsu kalbanti moteris tuo metu vaikštinėjo po parką.
Tik nemanykite, kad nežinau, kur yra Lietuva! Tikrai žinau ir esu įsitikinusi, kad man ten patiks.
Galbūt ir nederėtų klausti, bet man smalsu: kiek jūs išleidžiate šukuosenai?
Ničnieko neišleidžiu (juokiasi). Nusiskutu pati! Kai įpranti, tai labai lengva.
Ar visada atrodote taip stilingai be didelių pastangų?
Šiuo klausimu mano stilius yra tobulas: jam jokių pastangų nereikia... Antraip būtų bėda, nes esu baisi tinginė: man būtų kančia kas rytą trinkti ir šukuoti plaukus, šiaušti ar pinti, mąstyti, ką čia apsirengus... Paprasčiausiai stveriu pirmas po ranka pasitaikiusias juodas kelnes, ir tiek. Bet prašau nemanyti, kad ignoruoju madą – madą aš dievinu.
Jus vis dar galima pamatyti ant podiumo?
Taip – jei pasitaiko renginys ar dizaineris, kuris man patinka, darau tai dėl malonumo.
Kur labiau mėgstate koncertuoti: didžiuliuose stadionuose ir arenose su tūkstantine žmonių minia ar mažesnėse erdvėse, kur žiūrovai beveik gali jus paliesti?
Man patinka įvairovė. Jei koncertuočiau vien stadionuose, jausčiausi prarandanti artimą ryšį su publika. Bet jei tik landžiočiau į barus, visai prarasčiau kvalifikaciją, o to negaliu sau leisti!
Scenoje atrodote labai aistringa ir emocinga. Vis galvoju: visuomet tokia esate ar kartais tenka priversti išspausti iš savęs tiek aistros?
Žmonės dažnai mane vadina aistringa, kai kurie netgi tiesmukai įvardija – beprotė... Atsakysiu jums sąžiningai: ne, aš nevaidinu. Muzika man yra „vežanti“ jėga, ji diktuoja sąlygas, ji yra esmė, bazė, pagrindas. Todėl nereikia didelių pastangų, kad scenoje nuo muzikos įsiaistrintum ar net lengvai išprotėtum... Ir visa tai atsispindėtų tavo veide.
Jūsiškis – tikrai išraiškingas... Prašau tai priimti kaip komplimentą.
Manau, man reikėtų ką nors daryti su savo veidu (juokiasi). Net tada, kai esu puikiai nusiteikusi ir ant nieko nepykstu, aplinkiniai atsargiai klausinėja: „Kodėl tu tokia pikta?“ O aš tuo metu ramiai sėdžiu namuose ir skaitau laikraštį!
Ką dabar vadinate savo namais?
Pietų Prancūziją. Neįsivaizduojate, koks šiuo metu čia puikus oras... Būtent dėl šiltesnio klimato, dėl saulės ir jūros iškeičiau gimtąją Didžiąją Britaniją į Pietų Prancūziją. Kartu pasikeitė ir mano gyvenimo būdas: dabar kur kas daugiau laiko praleidžiu lauke, namie nuolat sėdžiu terasoje, valgau daug sūrio ir daržovių. Daržoves auginu pati...
Pati? Aš gerai išgirdau?
Taip! Ne jums vienai sunku tuo patikėti, mano mama irgi stebisi (juokiasi).
Tikriausiai esate iš tų įžymybių, kurios labai paiso, ką valgyti?
Ko gero, taip. Tikiu ekologiško maisto galia, stengiuosi maitintis sveikai. Su didžiausiu malonumu valgau, ką užsiauginu pati: juk tuomet galiu būti tikra, kad tai – aukščiausia kokybė.
Feminizmas populiarėja, nes visuomenė vis labiau tyčiojasi iš moterų.
Ką darysite vykdama į Lietuvą – vešitės asmeninį virėją ir ryšulėlį pačios užaugintų daržovių?
Na, jau ne, nesu tiek išprotėjusi (juokiasi). Labai mėgstu išmėginti kiekvienos lankomos šalies nacionalinę virtuvę, taigi šturmuosiu jūsiškius restoranus.
Kai netriūsiate darže ir nešturmuojate restoranų, kaip leidžiate laisvalaikį?
Vaikštinėju po parką. Žinoma, klausausi įvairios muzikos: mano mėgstamiausia grupė yra „Band of Skulls“, ji nuostabi. Pati dažnai repetuoju, dainuoju iki užkimimo. Be to, kai kuriais atžvilgiais esu tipiška moteris: tiesiog dievinu parduotuves!
Ką mieliausiai perkate – drabužius ir batus?
Turiu savo specifiką – sportinius batelius ir marškinėlius! Taip, mėgstu sportą, bet sportbačių turiu tikrai daugiau, nei reikėtų sporto salei...
Ar kas nors iki šiol jus vadina Deborah?
Tik mama. Tiesa, ji dažniausiai vadina mane Skin, kaip ir visi. Bet kai labai ją sunervinu, griežtu balsu sako: „Deborah, paklausyk manęs...“
Jūsų vardas ir įvaizdis dažnai siejamas su feminizmo idėjomis. Tai jums iš tiesų artima?
Feminizmas populiarėja, nes visuomenė vis labiau tyčiojasi iš moterų. Nekenčiu stereotipinio moters paveikslo žiniasklaidoje ir apskritai visuomenėje: kartais man atrodo, jog mes judame ne pirmyn, bet atgal... Vyrai absoliučiai dominuoja, o turėtų būti bent šiokia tokia pusiausvyra. Tipiškas moters paveikslas – krūtinė apnuoginta, apatiniai drabužėliai „išeksponuoti“, tiesiog vartojama prekė... Juk kalbame apie žmogų!
Jūs pati dažnai tampate žurnalų viršelių veidu, įkūnydama visai kitokį moters įvaizdį. Tai ir darote dėl pusiausvyros?
Taip. Nesu nusiteikusi prieš seksą ar seksualumą – aš galiu būti seksuali, patraukli, įdomi, tai nieko blogo. Bet juk dėl to nebūtina atrodyti lyg tikrai kekšei!
Gana atvirai kalbate apie savo biseksualumą...
Pastaruoju metu lioviausi. Ta tema pasidarė nuobodi (juokiasi).
Tada pasakykite, kas jums yra romantika?
Pasivaikščiojimas po parką. O muzikos srityje pačia romantiškiausia pavadinčiau Whitney Houston.
Man viena romantiškiausių dainų – jūsų „Hedonism“...
Malonu. Bet man kur kas romantiškesni „AC/DC“ (juokiasi).
Ar kada galvojate turėti vaikų?
Nežinau... Norėdamas turėti vaikų, pats privalai būti suaugęs... Manau, kad aš tam dar nepasirengusi.
