Pirmosios keturios dienos prabėgo tiesiog nepastebimai... Tiek daug įspūdžių, kvapų, spalvų, skonių. Net sunku apsakyti ir viską pamėginti trumpai aprašyti.
Kelionė prasidėjo be jokių ypatingų nesklandumų, iki kol mane „Indian airlines“ lėktuve pasodino prie sparno ir man asmeniškai paaiškino, kaip nelaimės metu atidaryti duris, ir dar pajuokavo, kad visų gyvybės yra mano rankose. Pasijuokiau ir mintyse palinkėjau, kad lėktuvas nusileistų ten, kur man reikia.
Kelionė buvo ilga ir varginanti, tačiau nusileidusi iškart pamiršau nemiegotą parą ir susitikusi su organizatoriumi bei aptarusi kelionės tikslus jau su nekantrumu laukiau kito ryto, kad galėčiau susitikti su savo būsimais studentais.
Ryte įvyko oficiali studentų perklausa Kalos akademijoje (800 studijuojančių muziką – aut. past). Dalyvavo ir dėstytojai. Atranka vyko tik smuikininkams, kurie dalyvaus mano meistriškumo kursuose ir turės galimybę groti baigiamajame koncerte.
Asmeninio archyvo nuotr./Rasa Žukauskaitė |
Neįsivaizduojate, kaip mane nustebino jų muzikalumas ir smuikavimo technikos virtuoziškumas. Lyginant su Vokietija, šiuo požiūriu, indų lygis yra aukštesnis. Tačiau pats jų grojimo būdas, kaip ir kultūra, be galo skiriasi nuo Europos.
Ką veikiame dabar? Kasdien mažne penkias valandas rengiame aktyvius kursus. Pastebėjau, kad šios šalies studentai yra labai imlūs: pamažėl atsiveria, parodydami, ką iš tiesų sugeba; kasdien ateina su daugybe klausimų, kaip atlikti vieną ar kitą štrichą, kaip valdyti vibrato ir panašiai... Aš jau seniai nesu patyrusi tokio entuziazmo ir noro, studentai tarsi siurbia mano žinias. Ir pati gaunu daug pozityvios energijos, ir daug jos atiduodu.
Kita vos mums nusileidus pasitikusi džiugi naujiena – su organizatoriumi ir pianistu Rudolfu Kammermeieriu gavome galybę įvairių pasiūlymų, kurie garantuotai turės įtakos mano ateities planams. Be to, dalyvavome susitikimuose Mumbajaus „Rotari“ klube, Krikščionių muziejaus pristatyme-koncerte bei kituose svarbiuose susitikimuose. Maža to, suradome tobulą vietą, kurioje kada nors su lietuvių choru atliksime Josepho Haydno „Pasaulio sukūrimą“.
Šiandien pirmąkart savo gyvenime važiavau atvirkščia vairavimo eiga. Teko sėsti ant motorolerio ir važiuoti į „Art Chamber“ vesti kursų. Ženklų ir šviesoforų Gojos mieste nėra – jei reikia pasukti į šoną, tiesiog darai tai, pasignalizuoji porą kartų ir sutelkęs visą drąsa suki.
Asmeninio archyvo nuotr./Rasa Žukauskaitė su indais meistriškumo kursuose |
Indijoje reikia nepamiršti ir dar vieno dalyko: karvės yra šventas gyvūnas, jos labai gerbiamos. Tačiau visas jų pulkas, besiilsintis gatvės viduryje, sukelia nemenkų sunkumų kiekvienam vairuotojui. Tikrai bijojau, nes ant nugaros vežiausi brangų instrumentą.
Baigiantis dienai, pravažiavusi apie 70 ekstremalaus važiavimo kilometrų, galiu atsipalaidavusi rašyti savo balkone. Mano ramybę sudrumsčia nebent vienas ar kitas žemyn krintantis kokoso riešutas – viešbutyje, kuriame gyvenu, esu vienintelis svečias.
Turistų sezonas Indijoje dar neprasidėjo, nes kaip tik baigiasi musonų laikotarpis. Goja yra tropikų rojus, turintis daugybę skirtingų Indijos vandenyno krantų, nuostabius vaisius ir begales moskitų, kurie mane baigia suėsti gyvą. Tikiuosi, kad jie nėra maliarijos nešėjai.
Interviu su smuikininke R.Žukauskaite apie jos kelionės tikslą ir pasiekimus muzikoje galite pasiskaityti paspaudę čia.
Asmeninio archyvo nuotr./Rasa Žukauskaitė |