Pasitikdama 36-uosius metus, Katerina Voropaj sakė, kad jos gimtadienio planai išties labai žemiški. Kadangi ji nėra linkusi organizuoti grandiozinių vakarėlių, kaip ir kasmet viskas vyko ekspromtu. „Ryte laukia sportas ir darbai, vėliau susitiksiu su savo šeima. Dažniausiai būna taip, kad vakare pas mane nekviesti atvažiuoja geriausi draugai ir įvyksta neplanuotas vakarėlis. O tokie – juk geriausi“, – pakilia nuotaika gimtadienį pasitiko Katerina Voropaj, prieš sukaktį davusi atvirą interviu portalui Žmonės.lt.
– Draugų jūsų gyvenime daug, ar visgi jiems suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų?
– Tikrų ir artimų draugų daug neturiu, galėčiau įvardyti 2–3. Turiu vieną tokį geriausią draugą, kuris yra tapęs gimine. Tai mano šokių partneris Vadimas Šuško. Su juo esame kaip brolis ir sesė, tad jam išsiverkti ant peties galėčiau drąsiai. Mes susipažinome per pirmąjį šokių projektą ir nuo to laiko mūsų neapčiuopiamas ryšys tęsiasi iki šiol.
Tiesa, yra ir kitas draugų lygis – kai esame gan artimi, tačiau ant peties vieni kitiems neišsiverkiame.
– Šokis jus lydi nuo mažens – jis jūsų gyvenimui atneša ne tik puikų žmonių, pažinčių, bet ir nuostabių patirčių. Ar lieka vietos kitoms veikloms?
– Šoku nuo aštuonerių metu, tad taip jau gyvenimas sudėliojo, kad šokis visada buvo mano prioritetas. Taip susidėliojo ir mokslų, ir profesijos pasirinkimas, o dabar tai yra nebe atsiejama gyvenimo dalis.
Taigi, visą savo laiką aš šoku ir didžioji mano dienos dalis yra gana aktyvi. Tiesa vietos visada lieka sūnui, šeimai, kūrybai arba tiesiog sau – sporto salei, knygų skaitymui, moteriškoms procedūroms.
– Po dvejus metus trukusio karantininio sąstingio, pagaliau pasaulis sugrįžo į vėžias. Kaip atrodo pastarasis laikas jūsų gyvenime?
– Po karantino sugrįžti į vėžes buvo gana lengva, tačiau pastarieji metai buvo itin aktyvūs. Darbo dienotvarkė vėl tapo įtempta – ryte išeini į darbą ir namo grįžti su besileidžiančia saule. Tačiau čia spėjau įterpti ir ne vieną kelionę. Dėl to labai džiaugiuosi, nes kelionės ilgą laiką turėjome pamiršti, o sėdėti vienoje vietoje man yra ganėtinai sunku.
– Būna akimirkų, kai ramybės pasiilgstate?
– Kartais save pagaunu, kai aplanko tinginystė, tačiau tada sau iškart primenu: prisimink, kas buvo per karantiną. Nė velnio tu netingi! Žinoma, karantinas turėjo savo pliusų, galėjome mėgautis laiku su artimaisiais, niekur neskubėti. Tačiau man žymiai smagiau gyventi nevaržomai, pilna krūtine.
– Kokias sienas šiemet kirtote? Ką jau spėjote aplankyti?
– Prieš naujuosius su sūnumi vykome į Graikiją, o prieš kelis mėnesius du kartus spėjau aplankyti Turkiją. Balandžio mėnesį su Rojumi skirdome į Turkiją pailsėti, o vos po kelių savaičių į ten vykau su sporto stovykla. Puikus junginys – pliažo tinklinis ir šokiai. Laiką praleidome įdomiai ir aktyviai.
– Jūsų sūnui Rojui Patrikui – jau šešeri. Ar turite tvirtą mamos ir vaiko ryšį?
– Mūsų ryšys yra gana stiprus. Su sūnumi turime netgi savitą kalbą. Kai stovime vienas nuo kito didesniu atstumu, galime susižvalgyti, pasimaivyti ir suprasti, apie ką kalbame, ko norime (šypsosi).
Mano mama sako, kad Rojus – mažoji mano kopija. Jis į mane panašus charakteriu: kuklus ir atviros širdies. Na, o išvaizda dažniau jis primena Ramūną – turi jo ryškius veido bruožus. Nors iš tiesų kartais pastebiu ir panašumus į mane.
– Rojus jau viena koja mokykloje. Kaip dėl to jaučiatės?
– Jaučiau nerimą ne kiek dėl jo, bet dėl savęs. Suprantu, kad mano gyvenimo ritmas koreguosis pagal jo tvarkaraštį. Labiausiai dėl to ir pergyvenu, kaip po vasaros jam prasidės pamokos ir reikės viską spėti. Bet manau, viskas susidėlios savaime.
– Iš ko daugiausiai sulaukiate pagalbos auginant sūnų?
– Didžiausią pagalbą jaučiu iš savo mamos. Ji – močiutė visu etatu. Žinoma, padeda ir Ramūnas, skiria dėmesio tiek, kiek gali. Pagalba reikalinga ir ją tikrai turime.
– Turite ir trejais metais vyresnę seserį. Ar reikalui esant galite atsiremti ir į ją?
– Jei šeimos narius priskirčiau į draugų sąrašą, ten tikrai atsidurtų mano mama ir sesuo. Nelaimės ar džiaugsmai – visada pirmiausia skambinu joms. Dar labiau su seserimi suartėjome, kai abi tapome mamomis. Ksenia augina penkerių dukrytę Niką, tad draugaujame ne tik mes su seserimi, bet ir mūsų vaikai. Kai susitinka, jiedu apsikabina ir nenori vieni kitų paleisti. Manau, tas sesių ryšys persidavė ir jiems (šypsosi).
– Abu Rojaus tėvai išties gabūs. Galbūt jau pastebite jo polinkį į šokius ar aktorystę?
– Jis mėgsta šokti, tačiau pas mane į pamokas jis eiti nenori. Geriau jis pašoks namuose pasileidęs „YouTube“, kai mama visą dieną atsišokus grįžta po darbo (juokiasi). Nenuginčijamas faktas ir tai, kad Rojus turi gebėjimų vaidybai. Pastebiu, kai jis gudraudamas moka nustatyti tam tikras veido išraiškas, geba pamėgdžioti balsą. Akivaizdu, kad tokie gebėjimai persiduoda iš tėvų.
Tačiau Rojus turi ir šį tą savito, kas galbūt man ne taip ir patinka. Jis labai mėgsta parkūrinti! Jis nebijo nei aukščio, nei šuolių. Jo šio pomėgio prisibijau, o kai atsistoja kur nors aukštai ir ruošiasi savo triukui, man stoja širdis. Ačiū Dievui, kol kas dar viskas saugiai, o jei ką – turime draudimą (juokiasi).
– Praėjusiais metais minėdama 35-ąjį gimtadienį portalui Žmonės.lt minėjote, kad iki pilnos laimės trūksta tik vieno – antrosios pusės. Tad išduokite, širdis jau pilnatvėje ar vis dar laisva?
– Širdis mano vis dar laisva. Atrodo, kad kuo toliau, tuo sunkiau būtų užpildyti tą tuščią kampelį, tačiau vis dar turiu vilties. Galbūt šie metai bus mano metai ir svajonės pagaliau išsipildys.
– Kad sutaupytume jūsų ir pretendentų laiką, įvardykite – tai koks gi vyras galėtų užkariauti jūsų širdį?
– Protingas ir turintis savo nuomonę, veiklus. Tačiau svarbiausia, kad mylėtų, gerbtų ir saugotų. Kad būtų tikras vyras, o ne dar vienas vaikas (šypsosi).
