Apie visa tai kalbuosi su „Pole dance“ šokių atstove Eglina Aleksandravičiūte. Eglina yra Kauno „Pole dance extreme“ studijos „Vipera“ vadovė bei trenerė.
Šalia savo kasdieninės veiklos, ji dalyvauja ir šokių ant stulpo varžybose: „Pole Emotion“ (Latvija), „Pole Theater“ (Latvija), „Pole Art“ (Estija). Reikėtų paminėti, kad šių metų Baltijos šalių varžybose „Pole Emotion“ jai buvo suteiktas profesionalo statusas meninių šokių kategorijoje.
– Eglina, „Youtube“ kanale mačiau jūsų vaizdo įrašą pavadinimu „Mano Pole dance progresija“ (nuo 2013 metų iki šiandien). Tai įkvepia, pažiūrėjus jį, rodos, viskas įmanoma. Šiandien jūsų pasirodymai stulbinantys, su šeimos nariais turite nuosavą „Pole dance“ studiją, pasirodote įvairiuose renginiuose, varžybose, o štai internete įkėlėte savo pačią pradžią, kuri nėra tokia įspūdinga. Kodėl dalijatės šia medžiaga?
– Iš pradžių man sunkiai sekėsi. Tad, keliant šią medžiagą, mano tikslas buvo, kad žmonės pamatytų tai ir suprastų, kad sunkiai dirbant galima viską pasiekti.
Dauguma ateina pas mane pirmą kartą ir padaro daug daugiau elementų, nei aš galėjau padaryti po mėnesio ar dviejų treniruočių. Tam žmogui, kuriam gerai sekasi, aš vis kartoju: „tau gerai sekasi“, o man atsako: „ne“, „aš nevykėlė“, „man nesiseka“, „aš nieko nemoku“, „nemoku taip, kaip jūs darot“. Bet, palaukit, juk aš dirbu su tuo jau šešerius metus, tą rezultatą reikia užsidirbti.
Kai atėjau į šį sportą – neturėjau jėgų, buvau po operacijos, dvejus metus visiškai nesportavusi. Per pirmąją treniruotę apėjau aplink stulpą tris kartus ir man apsvaigo galva.
– Jeigu prisimintumėte save ir savo fizinę būklę prieš pirmąsias treniruotes ir dabar, kas pasikeitė?
– Susirgau šokiais ant stulpo (šypsosi). Tuo metu tiesiog norėjau būti gražesnė, labiau pasitikėti savimi. Norėjosi rasti tokį sportą, kuris padėtų būti gražesnei, bet nebūtų taip sunku kaip, pavyzdžiui, sporto salėje, kur reikia daug prakaito išlieti, susidaryti programas, daug dirbti dėl tobulo kūno. Šokiai irgi nelabai domino, nes ten skaičiuojamas kiekvienas žingsnelis. Man norėjosi laisvumo, tam tikro lėtumo, nes ir gyvenime esu gana lėtas žmogus.
– Jeigu dabar prie jūsų prieitų svetimas žmogus ir pasakytų: „Žinai, moteris turėtų sportuoti iki tam tikros ribos. Moters rankos, pečiai turi būti moteriški.“ Ką tokiam žmogui atsakytumėte?
– Skonio reikalas. Turbūt atskiros temos reikėtų, kas yra tas moteriškumas. Kažkada su seserimi diskutavome apie išvaizdą, kaip turėtų atrodyti moteris. Tuomet pas mus pradėjo lankytis viena moteris, ji buvo itin moteriška, plastiška, graži, bet visiškai neatitiko to, kaip mes tada įsivaizdavome moteriškumą. Buvome nutarusios, jog turi būti apvalumai, užpakalis, žinoma, krūtinė, ilgi plaukai, gražūs veido bruožai. O ši moteris visiška priešingybė – trumpais plaukais, nusikirpusi vyriškai, jos figūra kaip pieštukas, liesa liesa. Bet ji buvo tokia moteriška, iš jos sklido tokia elegancija, ji taip gražiai kalbėjo, tai… aš nežinau.
Ir tas pats su „Pole dance“ pasirodymais. Pasižiūri į kokią moterį, kuri, atrodo, atlieka viską: ir bangeles, ir palipimus ant stulpo, atsilenkimus, atsisėdimus, ir viskas gražu, ir figūra graži, bet nėra ypatingos energetikos, o kita, žiūrėk, dar nieko nepadariusi, ji tik priėjo prie stulpo, net nepalietė to stulpo, o tu žiūri ir nori toliau žiūrėti į ją. Raumenų kiekis, plaukų ilgis, kaži kokios normos, kitą kartą ne tiek ir reiškia tai moteriškumo sampratai.
– Koks jūsų santykis su vyrais, ar nekėlėte sau tokių klausimų, ar mane mylės, jei būsiu stipresnė?
– Tikrai ne. Iš tiesų manęs dažnai klausdavo: „Kaip tu susirasi vyrą, jeigu namuose augini gyvatę?“, ar nebijos tas vyras, kad jį suvalgys. Manau, kad gebu daryti sprendimus savarankiškai, o visuomenės nuomonė ar spaudimas man neturi įtakos. Jeigu matau, kad nerandu bendros kalbos, aš tada nieko nesakau, ir padarau, ką man reikia, paslapčia.
– Žvalgantis po jūsų studiją, matosi skirtinga įranga (lankai, kabantys stulpai, virvės, kiniškas stulpas ir kita), turbūt akivaizdu, kodėl vadinatės ekstremalais. Kai pradėjote kurti studiją, kokia buvo pirminė idėja?
– Mums patinka ropliai. Ropliams priklauso ir gyvatės. Gyvatės yra gyvybingos, lanksčios ir stiprios. Lietuvoje gyvena paprastoji angis, kurios lotyniškas terminas yra Vipera berus. Iš pirmo žvilgsnio galima pagalvoti, kad „Vipera“ - tai tiesiog žodžių VIP ir ERA junginys, bet iš tiesų tai reiškia gyvatę, kuri yra gaji, stipri, įdomi, lanksti, ši gyvatė apipinta lietuvių liaudies padavimais, mitologija. Lygiai pat galima pažiūrėti ir į pačius šokius ant stulpo: galima žiūrėti paviršutiniškai ir matyti tik stulpą ir besirangančias merginas arba gali priimti tai kaip meną, kaip sportą, kaip užsiėmimą, valią, ryžtą.
– Užsiminėte, kad jus domina „Pole Art“, meniškasis, stilius. Iš tiesų „pole dance“ turi keletą kategorijų, pavyzdžiui, exotic (egzotiniai šokiai su aukštakulniais), sensual (jausmingi), art (meniški), sportiniai. Kodėl jums įdomiausias būtent art stilius?
– Jaučiu didesnį malonumą. Man artimiau yra agresyvesni triukai, be aukštakulnių. Pavyzdžiui, exotic reikia daugiau atsipalaiduoti; galbūt aš savo kūno taip labai nemyliu, kaip, tarkim, kitos merginos, kurios gali į veidrodį žiūrėti, savimi grožėtis ir tuo pat metu daryti bangą (elementas, kai kūnas judinant pilvo presą atrodo lyg banguotų), ir tai daryti su mylinčiu žvilgsniu. Nesijaučiu taip save mylinti, kad galėčiau įnešti seksualumo į šokį. Myliu save tuose triukuose, kur atrodo, kad tuoj mirsiu (juokiasi). Man patinka tai, kad aš turiu save spausti dirbti, kreivai kristi, griūti, kol save išsikeliu kokioje nors pozicijoje.
– Čia yra ir kita medalio pusė. Traumos. Kiek dažnai jų pasitaiko?
– Jų yra, nors asmeniškai aš daug traumų neturėjau. Per visus šešerius praktikos metus mano didžiausia trauma buvo tada, kai nukritau nuo stulpo maždaug iš trijų metrų. Bet tai yra vienas kartas per visus tuos metus. Dėl to reiktų kaltinti ir neatsargumą, nes jei būčiau pasitiesusi čiužinį, būčiau išvengusi galvos sutrenkimo. Dėl traumų galiu pasakyti, kad žaidžiant krepšinį, futbolą ar kitus grupinius žaidimus, kurie sukelia daug azarto, traumų būna daug daugiau nei pas mus.
– Suprantu, kad visų šių elementų, triukų, sudėtingų kombinacijų niekaip nepadarysi, jeigu nuolat nesitreniruosi? Man atrodo, kad tai yra labai nuoseklus ir daug kantrybės reikalaujantis darbas?
– Ateina toks momentas (man tai užtruko dvejus metus nuo treniruočių pradžios), kai praeina visi tie „skauda“, „nepatinka“, „negaliu“, „nenoriu“, nukritimai ir pakilimai, ir tada pradedi jausti paties kūno poreikį tobulėti.
Ateinu į treniruotę su energija. O jai ruošiuosi taip: pasirenku muziką, pasileidžiu tą dainą, pagal kurią man norisi tą dieną šokti, ir šoku. Tiesą pasakius, jeigu aš griežtai suplanuoju, kad tiek ir tiek valandų darysiu tą ir tą, tai mano treniruotė būna nekokybiška, nes aš galbūt nenoriu to daryti, būnu nepasiruošusi tam, ir tada man nesiseka. Treniruojuosi vedama jausmų.
– Tai čia ir yra rutinos įsivedimas?
– Taip, čia yra rutinos įvedimas, bet jis kiek kitoks. Tu nori, tau reikia ir tada tu darai. Tai nėra sąmoningas pasirinkimas, tai eina vis tiek iš vidaus. Jeigu susistatai sau per griežtą rutiną, tada nepatempi. Čia kaip merginos, kurios ateina ir sako: „nuo pirmadienio dieta, eisiu į sporto salę, derinsiu kartu su „Pole dance“ treniruotėmis ir aš jau tada kietai varysiu“. Nepatempia ir tada nebūna ilgalaikio rezultato.
– Kalbant su merginomis, moterimis, visais mokiniais daugelis sako, kad sustiprėjama ne tik fiziškai, kas ir taip matyti, bet ir dvasiškai. Kaip jūs manote, ar tame yra tiesos?
– Sutinku. Turiu puikų pavyzdį iš vaikų grupės. Viena mūsų mergaitė buvo labai nedrąsi, tyli, rami, jeigu koks užsiėmimas – tai ji liks nuošalyje. Ir kai ji pradėjo lankyti pas mus užsiėmimus, po kurio laiko jos mamai paskambino auklėtoja ir paklausė: „Ką jūs padarėt savo vaikui? Ji visur reiškiasi, kai einame į lauką – ji laipioja ant lauko treniruoklių, kitiems vaikams rodo kažkokius palipimus.“ Taigi ta mergaitė pasidarė drąsesnė, pradėjo savimi pasitikėti, jaučia, kad turi pranašumą prieš kitus vaikus.
Lygiai tai pat ir suaugusieji. Pas mus treniruojasi moteris, kuri pradžioje buvo tyli, rami, net jos apranga rodė, kad žmogus nelinkęs savęs išreikšti. Pradžia buvo tikrai sunki, palyginus su dauguma, ji atėjo visiškai silpna ir tikrai turėjo įdėti daug darbo. Dabar pasakytum, kad tai visai kitas žmogus – pasitempusi, pasitikinti savimi.
– Tai turbūt yra tos gerosios istorijos, dėl kurių norisi veikti toliau.
– Tikrai taip. Yra stiprių moterų, merginų, kurioms sekasi daug lengviau, bet jos neturi noro. Grįžtant prie rutinos, reikia norėti sportuoti, ir jeigu sportuoji pakankamai dažnai, tai specifiškai nieko nereikia sudarinėti. O jeigu žmogus negali prisiversti ateiti iki salės, tai toks bus ir rezultatas.
– „Pole dance“ bendruomenė pristato savo veiklą kaip sporto ir meno šaką, o ne erotinius šokius, tačiau iššūkių dar nemažai, ypač kalbant apie visuomenės požiūrį. O štai jūs, rodos, visiškai lengvai, pradėjote pamokas vaikams?
– Buvo poreikis. Aš net negalvojau, kad mokysiu vaikus, tačiau atsirado toks poreikis. Tai turbūt dėl to, kad mums pavyksta tinkamai ištransliuoti informaciją apie „Pole dance“. Turbūt mums padeda kiniškas stulpas, kur galima su drabužiais sportuoti, nes jeigu žmogus pamato blizgius paviršius, tai dažniausiai jau iš karto pagalvoja apie striptizą. O kai tuos pačius elementus perkeli ant tokio paviršiaus, kuris neturi blizgumo, tada pasidaro cirkas, gimnastika. Ir tada ateina kitas susidomėjimas, žmonės tai pasveria.
– Kaip jaučiasi vaikai? Ar jie save spaudžia?
– Pavyzdžiui, per gimnastikos treniruotes dirbama, kad daugiau mažiau visos mergaitės būtų vienodos, o čia išeina visos individualios. Kiekviena turi savo triukus, kurie labiau patinka. Kiekviena turi savo poreikius, norus, savo nuotaiką. Aš skatinu žmogaus kūrybinę pusę, tad jos visos auga skirtingai.
– Ar pasirodant viešuose renginiuose nesulaukiate užgauliojimų, žvilgsnių, apskritai kalbant, kokia būna publikos reakcija?
– Pradžioje kokius dvejus trejus metus slėpiau savo veiklą net nuo artimiausių draugių, jos nė nenumanė, ką aš veikiu, tėvai irgi nežinojo. Dabar situacija pasikeitusi. Aš nesu tikra, ar mes taip pradėjome gebėti transliuoti tą informaciją tokią, kokia ji ir turėtų būti, bet tikrai nedaug belikę įžeidžiai pasisakančių. Ir tai, kad tėvai pasitiki, kad atsiveda pas mus savo vaikus, yra iškalbinga.
– Eglina, jūsų žodžiai: „Aš anksčiau įsivaizduodavau savo ribas, žinojau, ko noriu pasiekti, dabar aš nežinau, kur ribos.“ Ką norite šiais žodžiais pasakyti?
– Kai pradėjau užsiimti „Pole dance“, įsivaizdavau tą veiklą labai paprastą, nekėliau sau aukštų tikslų. Žiūrėdama kitų atlikėjų vaizdo įrašus, reaguodavau skirtingai: „čia įmanoma“, „neįmanoma“, „šito tikrai nepadarysiu“, „šio net nebandysiu“. O dabar aš nežinau tokio triuko, kuris man atrodytų neįmanomas. Matau, kad ne šiandien, bet aš jį padarysiu. Todėl ir sakau, kad nežinau savo ribų, nes žmogus tikrai negali jų žinoti. Buvo daug akimirkų, kai maniau, kad žinau, kur mano ribos, bet ne, pasirodo, ne.
– Ko palinkėtumėte visoms merginoms, moterims, vyrams, vaikams, bet kam, kam yra įdomus „Pole dance“, kurie slapčia žiūri pasirodymų vaizdo klipus ir kurie, kaip ir tu, saugo savo paslaptį, tačiau nedrįsta atsiskleisti: vieni jaudinasi dėl savo kūno būklės, kiti dėl visuomenės požiūrio, kiti turi dar kitų kompleksų?
– Tegu parašo man. Tyliai, paslapčia, gali ir privačiai.
– Kur galima jums parašyti?
– Galima mūsų puslapyje, galima mane susirasti ir „Facebook“. Pasiklausti, pasikalbėti, nebūtina juk iš karto lankyti, galima ateiti ir pasižiūrėti. Turime ir atvirų durų dienas, kurios pas mus vyksta kas du mėnesius, tikrai rekomenduoju besidomintiems į jas atvykti. Jeigu labai baisu – eikite slapta. Aš taip pat ėjau slapta pačioje pradžioje, niekam nesakiau. Atėjus galima susirasti bendraminčių, galų gale, aš galiu tapti bendraminte.
