O anais 1998 metais, kai Sonata mokėsi siuvėjos amato Varnių paslaugų verslo ir žemės ūkio mokykloje, troško tik kada nors virš ateljė durų pritvirtinti iškabą su savo vardu. Visai taip pat, kaip ir tuomet jos mėgstama herojė iš meksikietiško serialo „Tiesiog Marija“. Šiandien ji nuoširdžiai iš to juokiasi. Bet pripažįsta, kad siuvimas buvo ir tebėra vienintelė tikroji aistra nuo tada, kai aštuonmetė, pamokyta tetos, pradėjo siūti lėlėms, vėliau – kiemo draugėms ar sesėms.
„Varniuose aš atsiskleidžiau ir baigiau mokyklą labai gerais pažymiais. O vidurinėje mokiausi prastai – ne todėl, kad nebūčiau sugebėjusi. Aš buvau vaikas su tam tikra žyme mažo miestelio visuomenėje, – prisimena Sonata. – Gūždavausi nuo kai kurių mokytojų replikų dėl mano tėvų pasirinkto gyvenimo būdo ir, ko gero, taip maištavau.“
Kas nesužlugdo, tas sustiprina
Ji augo Gargžduose su dviem seserimis, globojama močiutės. Ir dabar būtent jas Sonata vadina savo šeima. Badauti neteko, tačiau prabanga nė nekvepėjo – didžiausia staigmena per Kalėdas būdavo spalvota „Bon Pari“ karamelė traškiame popierėlyje.
„Anksti supratau, kad viskuo turėsiu pasirūpinti pati, – be jokios nuoskaudos šiandien sako Sonata. – Ir į Angliją išvažiavau ne pasaulio pažiūrėti, o užsidirbti.“
Dar iš Varnių į pirmąją praktiką Vokietijoje visai vasarai juos išvežė šešiolikmečius, o būdama aštuoniolikos, ji nusigavo į vieną ūkį Sasekso grafystėje Anglijoje skinti braškių. „Nors dirbome juodai, bet tai – vienas gražiausių mano gyvenimo tarpsnių: draugai iš įvairių šalių, savarankiškas gyvenimas, pirmoji didelė meilė“ , – šypsosi Sonata.
Dar kartą į tą patį ūkį ji grįžo po dvejų metų. Pasibaigus darbo sutarčiai, keturios draugės nutarė likti Anglijoje. Patraukė į sostinę. Prisiminusi tą laiką, Sonata tikina, kad šiandien vargiai ryžtųsi tokiai avantiūrai. Bet anuomet dvidešimtmečių naivumas ir natūralus pasitikėjimas savimi, būdingas jauniems, pasiteisino. „Stovime su lagaminais Viktorijos geležinkelio stoty neturėdamos žalio supratimo, ką toliau daryti, kur eiti. Netyčia akys užkliūva už skelbimo apie nuomojamą kambarį. Nuvažiavome ir mus priėmė.“ Senyvas šeimininkas pasitaikė atlaidus, nespaudė dėl nuomos, nekart ir pats merginoms padėjo, kai po bevaisių darbo paieškų tekdavo savaitę maitintis už vieną svarą.
Tinkamu laiku tinkamoje vietoje
Tačiau kartais nutinka, kad vienas atsitiktinumas pranoksta tūkstančius lūkesčių ir paskui, kaip karoliukus ant siūlo, nutempia aplinkybių virtinę. Sonata, tuo metu dirbusi padavėja ne pačiomis geriausiomis sąlygomis ir svarsčiusi apie kokią kitą galimybę, su draugu vaikštinėjo mieste ir prisėdo išgerti kavos. Vieta jai taip patiko, kad iškart pasisiūlė čia dirbti. Vėliau tas restoranas ir jame sutikti žmonės padarys lemtingą įtaką svarbiems Sonatos gyvenimo įvykiams. „Įsivaizduokit mano reakciją, kai po kiek laiko kone kaktomuša ten susidūriau su pačiu Andrew Fletcheriu, „Depeche Mode“ klavišininku!“ Pasirodo, restoranas priklausė garsiai britų muzikos grupei. Darbo laikas ten tapo kitu išskirtiniu etapu, darbuotojų, klientų ir savininkų santykiai buvo ypač šilti, draugiški ryšiai išlikę iki šiol. „Kai „depešai“ kur koncertuoja, mano artimieji visada nemokamai kviečiami į pasirodymus ir susitikti užkulisiuose. „Spėk, su kuo dabar kalbuosi“, – kartą sulaukiau Andrew skambučio iš koncertų turo, ir jis perdavė telefono ragelį mano seseriai!“
„Man, ko gero, tiesiog sekėsi. Juk atvažiavusi į Londoną nė kalbos dorai nemokėjau, o gavusi pirmąjį darbą bare nuolat painiojau klientų užsakymus. Bet aš užsispyrusi – kur dirbdavau, po pusmečio būdavau paaukštinama, o kolegos geranoriškai padėdavo ruošti namų darbus anglų kalbos kursams ir iki šiol juokais mėgdžioja mano akcentą.
Su lietuviais mes, keturios draugės, nebendravome, žinojome, kad beveik visi, kurie tuomet suvažiavo, buvo velnių priėdę. Mane irgi vienas pažįstamas gargždiškis apmovė: įsiprašė pagyventi, prisiskolino pinigų ir dingo. O mes juk ir darželį tą patį lankėme, ir į mokyklą kartu ėjome...
Bet pasaulis pilnas gerų žmonių“, – neabejoja Sonata ir užsimena apie fiktyvią santuoką, suteikusią vienintelę galimybę anuomet likti šalyje. Tas vyras, nuolatinis jos baro klientas, iš tiesų tapo visateisiu didelės šeimos nariu – tada rūpinosi ja, o dabar atstoja tėvą jaunėlei Deimantei, po mokslų Vilniuje apsistojusiai pas seserį ir studijuojančiai homeopatiją.
Nebe viena
„Gal savo kieme pranašu nebūsi?“ – Sonata lyg klausia, lyg šypsosi žinodama atsakymą. Ji nuolat šypsosi – lūpomis, gyvomis akimis ir, rodos, net gelsvų plaukų garbanomis, išsidraikiusiomis prie veido. Panaši į įsimylėjusią moterį. Tarsi pajutusi nebylią užuominą, prasitaria šalia beveik pusmetį turinti mylimąjį ir jaučianti besąlygišką jo palaikymą – sako, to nebuvo patyrusi ankstesnėje partnerystėje. Septyneriais metais vyresnis Timo dirba pardavimo konsultantu bankuose, bet jam nesunku suprasti kuriantį žmogų – pats rimtai domisi fotografija, bendradarbiauja kuriant įvairius meno projektus. „Timo mėgsta kartoti, kad mano kūriniams neprilygsta niekas ir kad nereikės ilgai laukti dienos, kai dauguma trokš dėvėti būtent „Sonata Lingerie“! Man jo padrąsinimai labai labai svarbūs!“ – kone šūkteli Sonata. Emocingi ir atsiliepimai, plaukiantys į darbo elektroninio pašto dėžutę. Nuo moterų, kurios pasijuto ypatingos įsisupusios į jos kurtus perregimus peniuarus ar įsliuogusios į kūną apgulančias nėriniuotas glaustinukes, jau tapusias „Sonata Lingerie“ atpažinimo ženklu, savotišku parašu. Ir nuo vyrų, padovanojusių mylimosioms mažytį netikėtumą.
Moteris, kurianti moteriai
Norėdama nustebinti savo klientę, Sonata galvoja apie kiekvieną smulkmeną – iš kaspinu perrišto juodo šiugždančio popieriaus Jos moteris išvynios seksualų drabužį, puoštą prancūziškais rankų darbo nėriniais, kruopščiai nubarstytą krištolo karoliukais ar šilku aptrauktomis sagutėmis. Visai kaip kažkada ją vaikiškai nustebindavusi „Bon Pari“ karamelė...
Įdomiausia, kad Sonata visiškai nemoka piešti. Eskizai gimsta galvoje, ir ji iškart sėda prie siuvimo mašinos – net ir vidurnaktį.
„Esu moteris, kurianti moteriai. Mano kūrinių seksualumas nėra įžūlus kaip, pavyzdžiui, „Agent Provocateur“, bet jie nėra skirti ir dėvėti kasdien. Siuvu tik iš natūralių medžiagų, neretai spalvintų pagal mano kurtus pavyzdžius. Kai noriu jaustis ypač moteriška, velkuosi tik savo siūtą apatinį trikotažą.“ Puošybai Sonata naudoja originalų „Swarovski“ krištolą, o neseniai pradėjo dirbti ir su gintaru – taip tarsi siunčia žinutę apie kraštą, iš kurio kilusi. Į Olandiją, Prancūziją, Ispaniją, JAV, net Australiją – „Sonata Lingerie“ prekybos žemėlapis jau peržengė Didžiosios Britanijos sienas.
Įdomiausia, kad Sonata visiškai nemoka piešti. Eskizai gimsta galvoje, ir ji iškart sėda prie siuvimo mašinos – net ir vidurnaktį. Siuva sau, o jei modelis pasiteisina, užsakymą, jau įvairių dydžių, įgyvendina jos „fabrikėlis“ – taip Sonata švelniai vadina pagalbininkes, siuvančias Gargžduose, savo namuose. Ji ir pati taip pradėjo Londone: penkerius metus po darbo restorane dar tiek pat valandų triūsdavo prie siuvimo mašinos pas vieną dizainerę, tiesiog jos virtuvėje.
Darbą vėl gavo atsitiktinai – jos kolegė iš to paties „Depeche Mode“ priklausiusio restorano kartą užsiminė apie pažįstamą moterį, vėliau Londone išgarsėjusią dizainerę Damaris Evans, ieškančią siuvėjos apatinių drabužių įmonėlei.
„Nė kiek neabejojau, kad mane priims. Pasitikiu savo jėgomis ir skoniu. Netrukus pati Damaris nebesikišo nei į kūrybą, nei į gamybą. Sakydavo: „Tu pati žinai, kaip padaryti geriausiai.“ Mums sekėsi. Geras jausmas apimdavo „Harrods“ vitrinose pamačius manekenus, aprengtus mūsų kurtais modeliais!“
Sala, sudėjusi taškus
Po penkerių metų alinančio darbo Sonata pasijuto išsekusi. Viską metė ir su tuomečiu draugu italu išvažiavo į Sardinijos salą. Įrengė mažytį šeimai priklausantį viešbutėlį, rūpinosi svečiais, dar miestelyje dėstė anglų kalbą.
„Sardinijos periodas“ tarsi apnuogino jų tarpusavio santykius. „Kad italai yra romantiškiausi vyrai – didelis mitas. Kažkas, kurdamas tą legendą, labai apsiriko, – šypsosi Sonata. – Labai greit aš jam tapau lyg savaime suprantamu dalyku – daili, darbšti mergina, tempianti bendrų įsipareigojimų naštą. Vietinių buvau gerbiama, sukausi kaip voverė rate, bet draugas vis mažiau stengėsi dėl mūsų, ir, kaip ten vyrams įprasta, tiesiog mėgavosi savo aplinka – juk čia jo draugai, artimieji... Aš ilgėjausi Londono ir to, ką jau buvau pasiekusi. Mąsčiau apie savo kolekciją ir tuoj pat vijau tas mintis šalin. Bet vieną dieną tiesiog išsinešiau siuvimo mašiną į terasą ir pradėjau siūti.“
Praėjus metams, turėdama bemaž visą kolekciją, Sonata galutinai apsisprendė grįžti į Angliją. Jos italo tai nesužavėjo, tačiau jis nusekė paskui. Santykiai šlijo, o kadangi Sonata vis labiau įsitraukė į savarankišką verslą, nutrūko galutinai. „Aš net buvau pradėjusi ieškoti papildomos veiklos, kad tik užtrukčiau mieste. Namuose jau buvo šalta, nors kurį laiką gyvenome kartu.“ Skyrybos nebuvo sklandžios, ir moteris, visada svajojusi apie savo šeimą, šiandien džiaugiasi, kad su tuo žmogumi nesusilaukė vaikų. „Gal per žiauriai nuskambės, bet ne kiekvienas vyras vertas tapti tėvu“, – nukerta. – O su Timo jau po dviejų savaičių pažinties pradėjome kalbėti apie bendrus vaikus, kartu nuomojamės jaukų butą. Bet kol kas visas jėgas noriu skirti įsitvirtinti mieste, kur didžiulė konkurencija.“
Per kančias – į žvaigždes
Tiesa, konkurencija nėra atviras mūšio laukas. Su kitomis apatinį trikotažą kuriančiomis kompanijomis Sonata sako šiandien „sutelpanti“ bendruose interneto namuose. Bet prieš dvejus metus, grįžus iš Sardinijos, teko patirti buvusios darbdavės pavydą. Damaris vardas lemdavo, kad kai kurios parduotuvės Sonatos produkcijai užtrenkdavo duris. „Ačiū, jums puikiai sekasi, bandykite kitą kartą“, – sulaukdavo diplomatiškų, tačiau aiškiai neigiamų atsakymų.
„Bet dabar interneto amžius – milijonai žmonių apsiperka būtent virtualioje erdvėje, – apie rastą išeitį pasakoja Sonata. – Vienas populiariausių interneto puslapių, reklamuojančių apatinio trikotažo gamintojus, „Petite Coquette“, sutiko priglobti pirmąją mano kolekciją. Turėjau labai greitai parengti prekių katalogą. Parlėkiau į Gargždus, pažįstami rekomendavo fotografę Loretą ir mergaitę, jau dirbusią užsienyje modeliu. Kai, rodės, viskas buvo sutarta, fotosesijos dieną sužinojau, kad ta mergaitė, Neringa, patyrė raktikaulio traumą! Atidėlioti negalėjau, maniau, viskas žlunga! Bet iki šiol esu dėkinga ir Neringai, kuri kęsdama skausmus, kantriai dirbo, ir jos mamai, neprieštaravusiai tam.“
Katalogas išėjo kokybiškas, pasipylė užsakymai, o pati Sonata, sukūrusi tris sezonines kolekcijas, nebedelsė įgyvendinti senos svajonės – jas pristatė ant improvizuoto podiumo.
„Susiradau salę, vienas draugas didžėjus pasirūpino muzika, o į šou atidarymą pakvietėme striptizo šokėjas. Iš dalies dėl to, kad ne visos draugės, mielai pozavusios fotostudijoje, būtų laisvai jautusios ir prieš publiką. Be to, mano kolekcijoje yra šiek tiek „pašėlusių“, atvirų rūbelių – reikėjo drąsių merginų, galinčių įdomiau perteikti drabužio idėją.“
Renginio įrašui atsidūrus „YouTube“, tarsi atsikimšo gausybės ragas – „Sonata Lingerie“ susidomėjo ne vien specializuoti leidiniai. Informaciją apie jos darbus su nuotraukomis spausdino Anglijoje leidžiami „Glamour“ ir „Vogue“, beje, dabar šis žurnalas rengia straipsnį apie Sonatą birželio mėnesio numeriui. Neseniai ji sulaukė laiško iš amerikietiškojo „Cosmopolitan“. Vis dėlto didžiausiu savo pripažinimu jauna dizainerė laiko kvietimą į kovą vykusį „UK Top Models“ – prestižinį Didžiosios Britanijos konkursą ir finalinį šou, kuriame atrandama naujų veidų mados pasauliui. Renginio organizatorių sprendimu iš daugybės apatinio trikotažo kūrėjų Londone ir visoje šalyje buvo atrinkta būtent jos kompanija.
„Baisiausia man buvo, kai rengėjai įspėjo, kad su paskutiniais modeliais turėsiu išeiti nusilenkti publikai! O Dieve, ne, tik ne tai! – prašiau, kad manęs pasigailėtų, – kvatoja Sonata. – Vėliau pažįstamas fotografas linksmai pasišaipė, kad į leidinius pateks tik mano nugara – taip greit aš prašvilpiau tuo podiumu!“
Ji vengia išskirtinio dėmesio – mieliau lieka „už kadro“, nei mėgaujasi pagrindinės aktorės šlove. Galvoje „piešiamos“ naujos kolekcijos Londono mados savaitei, kurioje pakviesta dalyvauti po metų, taip pat 2012-aisiais vyksiančiame „UK Top Models“ konkursui. Sonata prasitaria mąstanti ir apie išskirtinę kolekciją vyrams, ir apie techniškai sudėtingesnio kirpimo modelius – puošnaus apatinio ir vakarinio drabužio simbiozę. Ir prisipažįsta kada nors subrandinsianti įspūdingą pasirodymą, kurį taip ir norėtų pavadinti: „Sonata Lingerie. Pelenės istorija.“
