Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šios jaunos poros gyvenimas kruopščiai suplanuotas ir viskas sukasi tik apie sportą. Net ir Lauros darbas. Jau daugiau nei metus jauna moteris yra prekių ženklų „adidas“ ir „Reebok“ marketingo vadovė Lietuvoje.
Tačiau Laura iškart paprieštarauja teiginiui, kad sportas visas jų gyvenimas ir žeria savo argumentus: „Gyvenime svarbiausia – balansas, o sportas – nėra mūsų karjera, jis gyvenimo būdo dalis ir tam mes skiriame tik 3 proc. savo laiko per savaitę, juk tai tikrai nėra daug?! Abu turime atsakingus ir laiko reikalaujančius darbus, retai dirbame nuo 8 ryto iki 5 vakaro, kartais tenka dirbti ir savaitgaliais, o, kai išvykstame į komandiruotes, sportas atsiduria antrame plane. Tačiau kitais atvejais sportas – mūsų šeimos variklis ir prioritetas, būna, kad dėl jo atsisakome pasisėdėjimų su draugais ar kitų vakaro pramogų, nes turime tikslą – sportuoti bent 3 kartus per savaitę. Nesame maniakai ir neplanuojame atostogų tik ten, kur yra sporto salė, bet visada žinome, kad po bet kokios pertraukos, pavyzdžiui, traumos, atostogų ar komandiruočių pirmadienį sugrįšime į sporto salę“.
Šeima Laura ir Šarūnas tapo šį savaitgalį, praėjus vos daugiau nei dvejiems metams nuo pažinties. Gal šiek tiek per greitai? Tačiau jie abu purto galvas ir sako, kad ne. Juk gyvenimas yra per trumpas, kad švaistytum laiką ir neišnaudotum visų siūlomų galimybių.
Laura svarsto, kad gal tai ir buvo priežastis, dėl kurios Šarūnas jai pasipiršo jau pirmų bendrų atostogų Maltoje metu, kai pažįstami buvo vos metus.
„Kartu gyvenome mažiau nei pusmetį. Kažkam tai atrodo per greitai, kažkam netikėta, bet ko laukti, kai sutinki žmogų, su kuriuo jautiesi geriausia savo versija, su kuriuo kartu nori augti ir tobulėti, su kuriuo daliniesi viskuo ir esi tiesiog savimi? Vestuvių planavimas buvo tikras maratonas, o mes nemėgstame kardio, bet daug dalykų rinkomės daryti patys, nes tikime, kad geriau už mus mūsų meilės šventės niekas nesuplanuos“, – sako Laura ir prasitaria, kad abu svajojo apie miesto vestuves – Vilniaus miesto džiungles – tokią šventę ir susiorganizavo.
Ji neslepia, kad planuojant buvo momentų, kai vienas kitam turėjo priminti, kad, kaip ir sporte, viską daro ne dėl kitų žmonių, ne dėl nuotraukų, ne dėl dėmesio, o dėl savęs, tačiau, kai mintys apie vestuvių dienos detales pradėdavo „imti viršų“, stengėsi prisiminti kunigo Ričardo Doveikos žodžius, išgirstus per sužadėtinių kursus, jog jaunieji neretai didžiąją laiko dalį skiria pobūvio, o ne santuokos sakramento planavimui. „Todėl ruošdamiesi stengėmės daug kalbėtis apie tai, ką mums reiškia santuoka, vyro ir žmonos statusas, kodėl norime, kad tą dieną mūsų meilės švęsti susirinktų daugiau nei pusė šimto žmonių“, – sako L.Aleksandravičė.
Ne vienai sportu besidominčiai porai Lauros ir Šarūno šeima yra tapę įkvėpimo šaltiniu. Socialiniame tinkle „Instagram“ jie dalijasi nuotraukomis iš savo treniruočių, įžvalgomis ir požiūriu į sportą, mitybą ir asmeninį gyvenimą.
Kodėl nusprendėte savo gyvenimo būdu ir asmeninio gyvenimo detalėmis dalintis socialiniame tinkle „Instagram“?
Laura: Mus pačius įkvepia šimtai žmonių, kurie savo gyvenimo būdu, sportu, mityba dalinasi su pasauliu šioje platformoje, todėl ir mums nuoširdžiai gera dalintis savo atradimais, mintimis ar tiesiog kasdienybe. Taip pasaulis tampa kur kas lengviau prieinamas. Neretai ir mes sporto salėje išbandome tai, ką pamatome kitų sportininkų profiliuose. Tai lengviausias būdas mokytis iš kitų. Be to, man tai ir profesinis interesas, nes padedu žmonėms vystyti savo asmeninius socialinės medijos profilius, konsultuoju ir mokau verslo įmones, kaip bendrauti su socialinių tinklų influencer’iais.
Šarūnas: Mums gera dalintis ir įkvėpti. Prigimtinis žmogaus poreikis yra meilė, todėl kaip kartu sportuojanti pora sulaukiame dėmesio ne tik sporto salėje, bet ir už jos ribų. Per tuos dvejus metus sutikome ne vieną porą ir ne vieną žmogų, kurie negailėjo mums gražių žodžių ir padėkų už įkvėpimą. Dažnai ir draugai, matydami, kaip kiekvieną mielą sekmadienį mes drauge ruošiame maistą visai savaitei, o į darbus, išvykas, kartais net ir į teatrą keliaujame su savo ruošto maisto dėžutėmis, prašo patarimo, kaip suderinti savo mitybą, kad galėtų drauge gaminti ir valgyti tą patį. Esame padėję kelioms poroms susidėlioti savo mitybos ir sporto programas taip, kad viską galėtų daryti kartu.
Laura: Drauge gaminti maistą – labai romantiška. Mūsų pirmieji „pasimatymai“, kol dar negyvenome kartu, sekmadieniais vykdavo prekybos centre, kur pirkdavome maistą, o tada kiekvienas grįžęs į savo namus gamindavome. Šarūnas didžiuodamasis man siųsdavo nuotraukas su prierašu: „žiūrėk, kaip skaniai atrodo“.
Ar sportas visais gyvenimo laikotarpiais buvo toks svarbus?
Šarūnas: Sportuoti pradėjau nuo pat paauglystės – mokykloje užsiėmiau lengvąja atletika, žaidžiau futbolą, krepšinį, kol vieną dieną su broliu, kuris šiuo metu yra ne tik jėgos trikovės, bet ir galiūnų sporto šakos atletas, atradome jėgos sportą. Nuo to laiko sportavau be pertraukų, sportas tapo mano gyvenimo būdu.
Laura: Iki trylikos metų sporto nemėgau, o kūno kultūros pamokos buvo didžiausias mano siaubas. Į sporto salę nuėjau vedina noro pakoreguoti kūno linijas ir niekada jos nebepalikau. Ji tapo antraisiais namais, o sportas – būdu ne tik sveikai ir gražiai atrodyti, bet ir išreikšti save, tobulėti. Jėgos sportą atradau jau baigusi studijas, kai pamačiau, kad pasaulyje jis populiarus tarp merginų, o ypač Skandinavijos šalyse, JAV, Rusijoje. Jėgos sportas ne tik padėjo pasiekti geriausią fizinę formą, bet ir suformavo daug tvirtesnį pasitikėjimą savimi ir savo kūno galimybėmis. Sportas ir sveika mityba tapo ne prievole ar būtinybe tikslams pasiekti, o tiesiog nedaloma asmenybės dalimi.
Susipažinote sporto klube, ar iškart kritote vienas kitam į akį?
Laura: Į sporto klubą, kuriame susipažinome vasarą prieš dvejus metus, atėjau dėl trenerio, su kurio pagalba norėjau pasiruošti pirmosioms jėgos trikovės varžyboms. Treneris papasakojo, kad šiame sporto klube sportuoja vaikinų komanda, dalyvaujanti ir besiruošianti rudenį vyksiančioms varžyboms. Kelias treniruotes stebėjau juos iš toli – neįmanoma nepastebėti tokių stiprių vyrų, keliančių šimtakilogramines štangas ir skleidžiančių riaumojančius garsus (juokiasi – red. past.)
Šarūnas: Tą dieną, kai pirmą kartą pamačiau Laurą, sportavau kartu su Mariumi Repšiu. Nebūnu linkęs užkalbinti merginų sporto salėje, bet pamenu, kad tąkart Mariui pasakiau: „Ta garbanė bus mano žmona“ ir juokas juokais, bet mano žodžiai ir noras išsipildė.
Laura: Šarūnas priėjo ir pasakė, kad netaisyklingai atlieku mirties traukos pratimą. Nebuvau „žalia“ šiame sporte, bet juo patikėjau ir nuo tos dienos kartu pradėjome ruoštis varžyboms, po treniruočių jis mane paveždavo namo, o vasaros pabaigoje atvažiavo į pajūrį, kur atostogavau su mama – ten ir įvyko mūsų pirmasis pasimatymas, o šilti jausmai užgimė jau rudenį per pirmas varžybas – sportas be galo suvienija, tas adrenalino jausmas yra puikus afrodiziakas. Oficialiais gyvenimo partneriais tapome praėjus pusei metų nuo pažinties, tačiau trauką jautėme visą laiką.
Šarūnas: Per dvejus metus neturėjome nei vienos treniruotės atskirai, iki šiol tai puikiausias mūsų laiko praleidimo kartu būdas. Gyvenimo partneriai turi būti panašūs. Būdami ne tik gyvenimo, bet ir sporto partneriai matėme labai daug atvejų, kai sportas ne sujungė, o išskyrė poras. Tai nutinka, kai vienas intensyviai sportuoja ir siekia tikslų, o kitas sėdi namie ir bamba, kad vėlai grįžti ir dėl savo antros pusės net nepabando nueiti iki sporto salės, kur gal visai patiktų.
Kaip suprantu, nepritariate teiginiui, kad priešingybės traukia?
Laura: Negaliu teigti, kad mudu nesame priešingybės – esame kilę iš skirtingų Lietuvos kraštų, turime skirtingą išsilavinimą ir veiklą (Šarūnas – įmonės „Monamo statyba“ savininkas – red. past.), tačiau tikiu, kad pagrindinės partnerių vertybės negali būti skirtingos – jie turi žiūrėti viena kryptimi. Sportas yra tik viena iš mus vienijančių veiklų, tačiau ne santykių pagrindas. Santykių vertybinis pamatas yra mūsų požiūris į šeimos svarbą, vienas kito išklausymas ir begalinis palaikymas, skatinimas tobulėti. Mūsų skirtumai papildo mūsų draugystę, tačiau mūsų panašumai ją padaro vienalyte, neperskiriama.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas Jūsų kruopščiai suplanuota, ar lieka jame vietos spontaniškumui?
Laura: Geriausi dalykai gyvenime įvyksta neplanuotai (juokiasi – red. past), nors aš esu planavimo maniakė, iš Šarūno vis dar mokausi atsipalaidavimo ir „nieko neveikimo“ meno, tiesiog leidimo pasimėgauti akimirka kartu. Tikiu, kad norint pasiekti užsibrėžtų tikslų, planavimas yra neišvengiamas, ypač šiandien, kai laikas yra didžiausia brangenybė. Tačiau neretai suprantu, kad smagiausių nuotykių ir atradimų nesuplanuosi. Rutina ir planas yra būtini, bet privalu nuo jų nukrypti, kad pajustum tikrąjį gyvenimo skonį.
Po vestuvių Laura pasirinko vyro pavardę ir tapo Laura Aleksandravičė.
