Kelissyk paslaugiai pasiūlęs kavos, jis sėda kitame nemažo stalo gale ir, sunėręs pirštus, įdėmiai sužiūra, lyg pasirengęs išklausyti pacientą. Tą Alvydas Unikauskas tikrai darė šimtus kartu dažniau, nei davė interviu, kurių jo, vieno populiarėjančios šio sezono TV3 naujienos – medicinos pokalbių laidos „Kvieskite daktarą!“ – vedėjų, dienotvarkėje neišvengiamai atsiras. Nors jie, kaip ir, žinoma, filmavimai, tėra ir bus šio mediko bei dėstytojo laisvalaikis – puikiu šoumeno talentu apdovanoto vidaus ligų gydytojo profesiniams reikalams įtakos tai neturi ir neturės.
Ant docento stalo – ką tik ištaisytų studentų darbų šūsnis. „Kiek reikia perskaityt, o dar raštai visų... Kai kartais pagalvoju, kiek dirba lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, taisydamos mokinių rašinius... Man plaukai šiaušiasi. Tai – titaniškas jų darbas“, – teatrališkai, lyg laidoje, mosteli ranka.
Žiūrint, kaip laisvai elgiatės prieš kameras, sunku patikėti, jog televizijoje esate visiškas naujokas. Gal čia „kalta“ dėstytojavimo patirtis – įpratote kalbėti miniai?
Skirtumas toks, kad, skaitydamas paskaitas, priešais auditoriją esu vienas: kalbos stilių, intonacijas, informacijos pateikimo būdą galima pasirinkti gana laisvai. Kameros ir žiūrovai man – absoliuti naujiena. Niekada anksčiau nebuvau dalyvavęs jokiame filmavime, išskyrus prieš daugelį metų vieną poros minučių epizodą. Maža to: mūsų laidos formatas – kaip „Daktaro Ozo“, o iki pradėdamas dirbti televizijoje nė vienos nebuvau matęs. Dabar jau pasižiūriu. Nebuvo paprasta persiorientuoti, kad kalbu paprastiems žmonėms, kurie nėra medikai ir net ne studentai. O tas kalbėjimas visai kitas nei su kolegomis, su kuriais vieni kitus suprantame iš pusės žodžio.
Kadangi anksčiau televizoriaus beveik nežiūrėdavau, ir kito laidos vedėjo Justino Jankevičiaus pavardė man visiškai nieko nesakė. Nebuvau jo matęs akyse, girdėjęs. Nuvažiavau į kastingą, ten susipažinome. Tą bandomąjį filmavimą praėjome, ėmėme dirbti – lyg ir viskas gerai. Turiu galvoje mūsų suderinamumą.
Kaip čia atsitiko: jus rado televizija ar televiziją – jūs?
Pasiūlymas vesti laidą buvo labai netikėtas. Niekada net mintis nebuvo kilusi, kad kada nors dirbsiu televizijoje.
Tiesiog vieną dieną ateinate į ligoninę, rengiatės baltą chalatą, ir – skambina prodiuseris?
Ne. Tuo metu nedirbau – dar atostogavau, tvarkingai ilsėjausi namuose. Kodėl pasirinko mane, tikrai negaliu atsakyti. Gal studentai įsūdė, nes girdėjau, kad jiems patinka mano paskaitos.
Svarstėte pasiūlymą ar iškart jį priėmėte?
Jei per pusvalandį sutikau, kaip čia skaitosi – iškart ar pasvarsčius?
Kaip anksčiau su televizija reikalų neturėjusiam gydytojui – tikrai iškart.
Prodiuseriai užtikrino, kad nebus vaistų reklamų, neteks skatinti rinktis vieną ar kitą vaistą, kad tai bus pažintinė laida, kur galėsime nuotaikingai pateikti žmonėms rimtos informacijos. Tuo mane ir papirko. Vadinasi, kalbėsiu apie tai, kuo įsitikinęs esu pats. Tai palengvino apsisprendimą.
Pirmas filmavimas, kameros, šviesos. Kokia buvo pradžia – jaudinotės, reikėjo daug dublių?
Jei sakyčiau, kad pirmą kartą atsistojęs prieš kamerą nesijaudinau, nebūtų teisybė iš mano pusės. Aišku, jaudinausi, bet – ne tiek, kad žodžio nebūčiau ištaręs. Tik neturėjau žalio supratimo, kaip reikės elgtis, kur žiūrėti ir visa kita. Tikiuosi, netrukus viskas eisis geriau ir sparčiau, palaipsniui žmogus pradedi suvokti, ką daryti ir su kamera, ir savo partneriu, žiūrovais.
Daug mokausi. Visomis prasmėmis – ir profesine, nes čia negali sustoti, turi nuolatos viskuo domėtis, ruoštis paskaitoms, ką jau kalbėti apie naujieną man – televiziją. Dar vasaros pradžioje nesuvokiau, kad sulaukus tokio amžiaus dar teks tiek mokintis. Tuo metu, kai reikia daug mokytis, kaip ir dauguma, ypatingo džiaugsmo nejaučiu, bet paskui suvokiu, kaip toks judėjimas stimuliuoja.
Koks jausmas žiūrėti į save televizoriuje?
Kai pirmą kartą save pamačiau iš šono, buvau labai nustebęs ir nusivylęs. Fotografija – viena, bet filmuota medžiaga – kas kita. Aš, būdavo, pafilmuoju draugus, kad liktų vaizdo įrašų, bet savęs niekuomet nefilmuodavau. Ir įrašytos savo kalbos nebuvau girdėjęs, o tai, ką pirmąsyk išgirdau žiūrėdamas laidą, mane truputį pašiurpino – niekad nemaniau, kad mano kaunietiškas akcentas toks stiprus. Tad mokausi ir kalbos – teisingai kirčiuoti kai kuriuos žodžius.
Savo laidas, be abejo, žiūriu. Reikia. Kad žinočiau, ką daugiau taisyti. Bet ateityje, manau, žiūrėdamas laidą ekrane matysiu nebe save, o personažą. Beje, kai į pirmą filmavimą atsinešiau savo chalatą, buvo liepta jį nusivilkti. Personažas turi savo chalatą, gydytojas – savo.
Bet tas personažas yra labai panašus į daktarą Unikauską?
Laidos kūrėjai mane skatina būti savimi. Tik – problema: kol dar neapsipratęs su visa aplinka, savimi būti sunku, ne visada išeina.
Pradėjote nuo droviems lietuviams pikantiškų temų, pavyzdžiui, G taško paieškos. Kas nusprendžia, apie ką kalbėti laidoje?
Parenkant temas dalyvauja visa mūsų komanda. Į scenarijus kištis man leidžiama be problemų. Ir kartais tą daryti tenka. Vis dėlto esu universiteto atstovas, o ne koks ekstrasensas, kuriam leidžiama šnekėti ir į pievas. Medicininė informacija turi būti tiksli ir patikrinta.
Papasakokite apie save: esate tikras kaunietis?
Tą išduoda akcentas.
Kažkada domėjotės kovos menais, ketinote sukti į profesionalųjį sportą?
Kai buvau vaikas, lankiau graikų-romėnų imtynes, kurias sovietmečiu vadino klasikinėmis. O vėliau perėjau į sambo. Kadangi tai panašu į dziudo, ir juo užsiėmiau, pasibovijau ir su karatė. Bet niekada nemaniau, kad per daug sportuoti yra gerai. Ne tam mes gyvename. Kartais paskaitų metu sakau, kad žmogaus fizinei veiklai nesutvertas. Tada studentai klausia: o kam sutvertas? Atvirai kalbant, nežinau. Bet – ne fizinei veiklai. Kalbu iš patirties, kiek esu prisižiūrėjęs į didelių fizinių krūvių turėjusius žmones. Turiu galvoje ne profesionalųjį, o begalvį sportą. Žmogus turi, privalo judėti, bet – proto ribose. Save kankinti, alinti savo kūną neprotinga.
Iš karto žinojote, jog rinksitės mediciną?
Gavęs atestatą nebuvau apsisprendęs, ką studijuosiu. Baigiau dabartinę Saulės gimnaziją, kur sustiprinta matematika, fizika, todėl buvo natūralu iš ten išėjus rinktis tiksliuosius mokslus.
Giminėje aš – pirmas medikas. Paskui dar mano šešeriais metais jaunesnė sesuo ten nuėjo. Bet mes dar nelabai ir medikais galime vadintis – juk sakoma: kad būtum tikras daktaras, turi būti penktas kartoje. Taigi aš netikras, pirmos kartos. Dukra Laura – irgi gydytoja, jau pamažu stumiamės to kartų skaičiaus link.
Po studijų Kaune ir likote?
Ne, išvažiavau į Ukmergę, penkerius metus dirbau tuometėje centrinėje rajono ligoninėje. Grįžau į Kauną jau dėstytojauti. Toj pačioj katedroj tebedėstau, tik keitėsi jos pavadinimai. Taigi nesu nepastovus žmogus.
Ar besisukdamas tarp pacientų, studentų, televizijos randate laiko taip mėgstamam bliuzui?
Namie pasiklausau kartkartėmis, bet, kaip ir dauguma, dažniausiai tą darau važiuodamas mašina. Johas Lee Hookeris, Muddy Watersas, Mighty Joe Youngas, Big Mama Thornton – mėgstamų atlikėjų daug. Beje, labai mažai baltųjų gali gerai dainuoti bliuzą. Vieni iš nedaugelio tokių, kuriuos labai mėgstu, – Bryanas Lee ir Beth Hart.
Visą laiką buvau linkęs į muziką ir tik vėliau sužinojau, jog būtent – į bliuzą, į įvairius motyvus, kurie su juo susiję. Sovietmečiu juk nei informacijos, nei įrašų nebuvo. Paskui, kai atsirado galimybė gauti kompaktų, nuo tada – viskas, kitokios muzikos beveik nesiklausau. Nelabai mėgstu džiazą. Nieko nesuprantu apie avangardinį džiazą ir, manau, dauguma žmonių, kurie sako, jog jį mėgsta, patys nelabai ką supranta, tiesiog vaikosi mados.
Ką veikia jūsų žmona? Galbūt jau esate jaunas senelis?
Esu laimingai vedęs taip pat medikę Mariną. Jos tėvas – latvis, mama – lietuvė, tokį vardą gavo tremtyje. Žiemą turėsiu jau šešis anūkus. Vien iš dukters Lauros šeimos – keturis. Dar turime sūnus Ignotą ir Joną – vienas jau turi vaiką, kitas netrukus turės.
Dukros vaikai – Luknė, Margiris ir Guostė – dažnai žiūri laidą ir džiaugiasi matydami senelį televizoriuje. Kitas anūkas Martynas su tėvais gyvena Prancūzijoje.
Žmona ir dukra gali profesionaliai – kaip medikės – jūsų laidas pakritikuoti.
Taip. Ir smagiai pakritikuoja, tuo labai džiaugiuosi. Vienintelis dalykas, kuris skatina eiti į priekį, – kritika. O jei visi kartotų, kaip šaunu, gaučiau vien komplimentų, tai vien tik migdytų.
O kokių vertinimų sulaukėte iš kolegų?
Žinau tik mūsų katedros nuomonę. Džiaugiuosi, kad čia radau gerą palaikymą. O dėl visų kitų... Nežinau, juk dirbu čia, į kitus skyrius nueinu tik pakonsultuoti. Kai kurie sako: puiku, gerai, kiti – nieko. Tad man sunku atsakyti, ką išties jie mano. Savas kolektyvas patenkintas. Nors, aišku, visi suprantam, kad tai – priešinga kryptis nuo to, ką iki šiol dariau.
Ar jau spėjote pajusti, ką reiškia būti žmogumi „iš televizoriaus“? Pacientai jus pažįsta?
Ne tiek daug laidų parodyta, užtat mažai ką galiu pasakyti. Be to, konsultuoju chirurginius skyrius, o ten ligoniai – gana sunkūs. Yra buvę: nueini, pradedi kalbėti, kažkas iš balso pažįsta. Nemanau, kad būsiu labai laimingas, kai pažins visi. Kai man pasiūlė darbą televizijoje, visiškai nesusimąsčiau apie tai, kad galbūt kažkada tapsiu pažįstamas. Mintis apie užkalbinančias kasininkes prekybos centre tuomet tikrai neatėjo į galvą. Pirmiausia pagalvojau, kad gavau galimybę pateikti medicininę informaciją paprastai, suprantamai. Ir – įdomiai. Tikiuosi, tai bus prasminga.
