Žmonės.lt prieš kelias dienas rašė apie dokumentinio filmo „Advanced Style“ sėkmę.
L.Pliopytė į Ameriką laimės ieškoti išvyko prieš dešimt metų, o jau šešerius iš jų gyvena Niujorke. Moteris Lietuvoje studijavo žurnalistiką, vėliau studijas pratęsė JAV. Vis dėlto žurnaliste Lina netapo – moteris teigė pajutusi norą filmuoti, montuoti, daryti įvairius reportažus.
„Žurnalistika išmokė, kaip laikyti kamerą ir klausinėti pašnekovo, bet gyvenant Niujorke viskas ėmė krypti į meninę veiklą. Taip po truputį ir gimė mano pirmasis pilnametražis filmas – jį sukurti prireikė ketverių metų. Na, o pinigus užsidirbu filmuodama – madas, trumpametražius filmus, trumpas dokumentikas... Darau tai, kas man patinka ir man dar už tai moka – tai turbūt kiekvieno žmogaus svajonė“, – portalui Žmonės.lt savo istoriją pradeda pasakoti L.Plioplytė.
Stilingosios močiutės įkvėpė sukurti filmą
„Šeimoje buvau toks keistas paukštis, kuriam visada norėjosi kuo keisčiau apsirengti. Man patinka tai, kaip drabužiai gali padėti išreikšti save, pakeisti savijautą, nuotaiką. Juk būdami paaugliai nebijome žaliai nusidažyti plaukų, violetine spalva ryškinti vokų, avėti geltonų kelnių. Bet su pirmu rimtu darbu ar vaikų atsiradimu visa tai kažkur dingsta – lieka tik džinsai ir marškinėliai, pilka masė. Mano filme parodytos moterys – garbaus amžiaus, tačiau stilingos ir drąsios kaip paauglystėje. Jos man įrodė, kad drabužių prasme nebūtina suaugti“, – dėsto Lina.
Moteris pasakojo, kad stilingąsias močiutes Niujorko gatvėse atrasti jai padėjo bičiulis, kuris jau kiek anksčiau buvo pradėjęs jas fotografuoti. Pamačiusi nuotraukas Lina teigė sumaniusi močiutes pafilmuoti.
„Idėją įgyvendinti padėjo mano bičiulis fotografas Ari Sethas Cohenas, su kuriuo susipažinau prieš pat jam pradedant fotografuoti stilingas moteris Niujorko gatvėse. Buvau sužavėta jo herojų ekspresija, stiliumi, charizma, asmenybės išraiška, kuri tiesiog klykė – aš dar esu šiame pasaulyje, ir esu galingai, nesvarbu, ar man 65-eri, ar 93-eji! Toks požiūris mane labai įkvėpė“, – tikino Lina.
„Jis mane supažindino su tomis moterimis, aš jas pafilmavau ir sumontavau trumpus – trijų ar keturių minučių – filmukus apie jas. Įdėjau juos į „Youtube“ ir peržiūrų skaičius kasdien augo – žmonėms labai patiko, jie komentavo, kad norėtų būti tokie senatvėje. Žodžiu, visi norėjo dar, buvo „alkis“ pamatyti daugiau šių moterų gyvenimo“, – pridūrė ji.
Senatvė – nebūtinai niūri ir pilka
Režisierė teigė, kad stilingųjų damų filmavimai bei bendravimas su jomis jai ir pačiai atvėrė akis ir privertė į senolius pažvelgti kitomis akimis. Moters teigimu, jos filmo herojės visiškai griauna stereotipus apie vyresnio amžiaus žmones, kurie daugelio žmonių pasąmonėje įsivaizduojami tik kaip suvargę pilki nelaimėliai.
„Po darbo filmuodavau savo herojes, kurios man pačiai atrodė ir tebeatrodo labai įkvėpiančios asmenybės. Jos atsakė man į labai daug klausimų apie senėjimą, apie saviraišką per drabužius garbiame amžiuje. Taip pat parodė visai kitą vyresnio amžiaus moterų pusę: ne tokią, kokią galbūt esame įpratę matyti, juk dažniausiai visi senatvės įvaizdžiai asocijuojasi su silpnų, pavargusių senolių, tik dūsaujančių ir mąstančių apie praeitį, o ne gyvenančių dabartimi“, – pasakojo L.Plioplytė.
Mielai rodytų filmą ir Lietuvoje
Pirmasis Linos filmas praėjusį savaitgalį pristatytas „Montclair“ filmų festivalyje JAV, o nuo praėjusios savaitės jį pamatyti gali ir Jungtinės Karalystės gyventojai.
„Filmą jau rodome Anglijoje – visas turas praėjo labai puikiai, jį galima pamatyti aštuoniuose kino teatruose Londone ir dviejuose Airijoje. Per filmo pristatymą į Angliją atskrido visos herojės! Su jomis labai smagu, nes jos nebaikščios jokiam publikos dėmesiui, noriai bendrauja su spauda, padalina paauglėms stiliaus patarimų, netgi paflirtuoja su vyrais!“ – šypsodamasi pasakojo Lina.
Paklausta, ar filmą pristatys ir gimtojoje Lietuvoje, L.Plioplytė tikino, kad jeigu tik sulauks kokios nors iniciatyvos iš kino teatrų ar festivalių – tikrai neatsisakys tokios galimybės.
„Labai norėtųsi filmą parodyti ir gimtojoje žemėje – ar kokiame nors festivalyje, ar kino teatre. Jeigu sulaukčiau tokio pasiūlymo – tikrai sutikčiau. Esu tikra lietuvė, jokiais būdais nesivadinu amerikone, todėl gimtojoje šalyje parodyti savo kūrybą būtų nuostabu“, – neabejojo ji.
Nors savo filmą ji mielai pristatytų Lietuvos žiūrovams, vis dėlto pati sugrįžti į Tėvynę kol kas neplanuoja, tačiau neatmeta galimybės, kad kada nors tai gali nutikti.
„Kol kas visam laikui grįžti į Lietuvą nėra planų – grįžtu dukart per metus, atsivalgau silkės (juokiasi). O jeigu kalbėtume rimčiau, tai dabar Amerikoje man gerai sekasi karjera, vystosi kūrybinio tobulėjimo planai, todėl šiuo metu ten mano namai. Aišku, nežinau, kaip bus po dešimties metų“, – šypsojosi Lina.
