– Mariau, visi labai gerai žino jus kaip keliautoją, fotografą, filmų autorių, o dabar galime pavadinti ir sportininku. Kaip sportas atsirado jūsų kasdienybėje?
– Vaikystėje nelankiau sporto būrelių, dainavau chore „Ąžuoliukas“, grojau fleita, buvau menininkas, o mano draugai bėgiodavo, žaisdavo krepšinį, plaukiodavo. Mano pomėgis sportui atsirado viduryje tarp „visai neseniai“ ir vaikystės. Jau 10 metų kasdien sportuoju. Bėgimą, jėgos, lankstumo, koordinacijos pratimus integruoju visur, kur tik būnu, taip pat grūdinu kūną. Šiuo metu netgi rašau knygą „Aistra gyventi sveikai“, kuri turėtų pasirodyti rudenį. Manau, kad kiekvienas sportą gali paversti savo hobiu.
– Knygoje vėl išvysime gražių Lietuvos vaizdų?
– Bus daug gražių vaizdų, susijusių su sportu. Knyga – apie judėjimą, joje nurodyti pratimai, patarimai žmonėms, kurie užsiėmę ir laiko sportui turi labai mažai. Pavyzdžiui, jei tu užsispyręs ir nori būti lankstus, net ir važiuodamas mašina, sėdėdamas prie televizoriaus ar skrisdamas lėktuvu, gali rasti progų pasportuoti. Esu prikaupęs tokių patarimų, kaip išnaudoti įvairias situacijas sportui, juos ir papasakosiu.
– Dažnai žmonėms sunkiai sekasi derinti sportą ir darbą, sakoma, kad vis trūksta laiko. Kaip jums pavyksta viską suspėti?
– Kai neužsiiminėji visokiais nesveikais pomėgiais, atsiranda daug laisvo laiko. Pavyzdžiui, praleidęs vakarėlius, atsikeli anksčiau, skaidria galva, o ilgainiui pamilsti tokį ritmą. Dažnai būna, kad mano šeima dar miega, o aš nubundu 5.30 ar 6 val., kylant saulei. Norėdamas visada gali rasti būdą, kaip anksčiau atsikelti, prasibėgti, padaryti pratimus.
Pavyzdžiui, jei vedi vaiką į būrelius, galbūt galima rasti vietos pasportuoti, kur nors koridoriaus šonuose pratempti kojas. Man dažnai tekdavo skraidyti per Atlantą į Kubą, Ameriką, Meksiką, keliaudavau ir į Australiją, Singapūrą. Valandų valandas kabant ore, kai visi miegodavo, surasdavau laisvos vietos šiek tiek pasportuoti.
Manau, kad žmogui, besidominčiam sportu, visada yra galimybių, tai yra tik prioriteto klausimas. Juk visada gali padrybsoti atsigulęs ant lovos, padaryti ką nors kitą, tačiau jei žmogui patinka sportas, jis pabėgios, pasivaikščios. Manęs dažnai klausia, kaip aš galiu valandų valandas bėgti. Jau įsitikinau, kad sportas – mano gyvenimo dalis, įvairias idėjas ir planus, kurios kyla sėdint prie kavos puodelio, galima apgalvoti bėgant.
– Pradėjus sportuoti dažnai pristinga motyvacijos. Kaip ją išlaikote?
– Esu perskaitęs daug žinomų žmonių knygų, kuriose jie pasakojo, kaip kiurksodami lovoje staiga suprato, kad turi žvėrišką antsvorį, todėl pradėdavo gyventi sveikiau. Mane taip pat įkvepia istorijos atletų, kuriuos buvo ištikusi nelaimė, tačiau jie nepasidavė ir net su negalia sportuodavo. Manau, kad kiekvienas iš mūsų gali daug daugiau nei padaro.
Kitas labai svarbus dalykas – žmogus negali pamiršti, kad jis, kaip gyvas padaras, turi „vartojimo instrukciją“. Kas atsitinka mūsų kūnui ir visiems audiniams, kai jie negauna krūvio? Jaunystėje to nejaučiame, tačiau bėgant metams pradedame silpnėti. Jei norime užtikrinti savo gerą sveikatą, privalome kūnui duoti fizinio krūvio.
Taip pat svarbu atrasti sporto šaką, kuri labai džiugintų. Tai yra didysis raktas, ir jei jį randi, tampi tarsi žmogumi, kuris čiuožia kaip slidininkas nuo kalno. Jei eini į salę pakilnoti svarmenų tik tam, kad gražiau atrodytum, motyvacija gana greitai dingsta, nes galbūt nusivili pamatęs rezultatus. Bet susiradęs kokių nors pratimų, kuriuos reikia išmokti, pradedi matyti, kad kūnas pasiduoda, tau pavyksta, pasijauti tarsi vaikas. Svarbu rasti pratimus, kurie suteiktų kokį nors pasitenkinimo džiaugsmą, tokius, kurie padėtų pajausti, kad po kelių mėnesių esi geresnis nei buvai, kažką išmokai.
Yra daug sričių – bėgimas, kovos menai, irklavimas, šokiai. Žmogus ieško, suranda. Žinoma, atrasti tai, kas kelia džiaugsmą, yra didelė laimė. Aš turiu sistemą, kurią sudaro daug komponentų – tarp jų ir bėgimas. Labai norėčiau, kad jis mane lydėtų visą gyvenimą.
– Kiekvienais metais per gimtadienį nubėgate tiek kilometrų, kiek jums metų. Kaip gimė tokia tradicija?
– Tokią tradiciją sugalvojau maždaug prieš 6 metus. Mano draugai užsiima panašia veikla, pavyzdžiui, bėga maratonus. Visgi, kai bus 80 metų, nubėgti maratoną bus labai sunku. Minėjau, kad sportuoju jau 10 metų. Vos pradėjęs sportuoti sugalvojau nubėgti tiek kilometrų, kiek man metų. Iki 50 metų norėčiau didinti savo prabėgamą atstumą, o nuo 50-ties mažinti.
Nesvarbu, būčiau verslo kelionėje ar darbe, visada galiu rasti, kur pabėgioti. Pamenu, buvau Honkonge, tą dieną kepino saulė ir neradau maršruto, todėl savo gimtadienio atstumą teko bėgti viešbučio sporto klube. Galima bėgioti net ir basomis kojomis miško takeliais ar ant žolės.
– Nesunku bėgti tokias ilgas distancijas?
– Pagal mūsų kūno sandarą bėgimas yra labai natūralus veiksmas. Žmogus distancijose yra nepralenkiamas, tai gali padaryti tik šuo. Jei esame pasiruošę, galime bėgti net ir kiaurą parą. Žinoma, negerai, jei niekada nesportavę ir 20 metų prie kompiuterio sėdėję žmonės staiga sugalvoja, kad nori sportuoti, ir iš karto pradeda dideliais šuoliais didinti atstumus. Tokiu būdu galima paaštrinti sąnarių problemas. Dėl šios priežasties dažnai girdima ir nuomonė, kad sportas sukelia kokias nors sveikatos problemas. Tačiau jei viską darai su protu, sistemingai ir mažais žingsneliais, tikrai galima bėgioti visą gyvenimą.
– Kokių pastangų prireikia norint įveikti 46 km atstumą?
– Visada yra atstumas, kurį tenka bėgti prisiverčiant. Paprastai aš bėgioju iki valandos, apie 10 km. Juos nubėgu be jokių pastangų, nejaučiu jokio nuovargio, tik pasitenkinimą. 46 km yra didelis iššūkis. Per visus metus bėgioju mažiau, o pavasarį pradedu didinti kilometrus, kad iki birželio 21 būčiau jau pasiruošęs.
Kai nubėgu didelį atstumą, vėliau leidžiu sau pailsėti. Viską reikia daryti su saiku. Bet jei reikalautume iš savo kūno milžiniškų pastangų visus metus, dažniau įveiktume tokius didelius atstumus. Aš vis dėlto manau, kad sportininkai, kurie bet kokia kaina siekia pergalės ilgose trasose, save žaloja. Daug mano draugų, profesionalių sportininkų skundžiasi įvairiais sveikatos sutrikimais.
– Tačiau sakoma, kad sportas žmogui tarsi oras... Kodėl jis toks reikalingas?
– Visų pirma, sportuojant žmogui sustiprėja širdis, kaulai, ištvermė, įsisavinamas didžiulis deguonies kiekis, gerėja atmintis. Dažnai sakoma „Kas jūsų nenužudo, padaro jus stipresnius“. Iš tikrųjų tai yra tiesa. Kai kiekvieną kartą savo kūnui duodame stiprų krūvį, jį nualiname, galima net sakyti, kad traumuojame, tačiau vėliau, kai išsimiegame ir pailsime, jis sustiprėja.
Sportuodami susirandame ir naujų draugų. Šis užsiėmimas nieko nekainuoja ir yra puikus būdas pradėti naują dieną. Vasarą, nesvarbu, koks oras, labai mėgstu prasibėgti ryte, įšokti į ežerą. Žiemą maudausi eketėje, tai grūdina organizmą, todėl jau kuris laikas nesergu.
– Ar sporto aistra neaplenkė ir jūsų šeimos?
– Mes visi užsikrėtę sportu. Mano žmonai patinka sportiniai užsiėmimai klube. Aš esu individualistas, vyriausia dukra jodinėja, plaukioja, jau treti metai yra atradusi boksą. Mano 12-metis sūnus – užkietėjęs futbolininkas, o du mažuosius vaikus vedžioju į gimnastiką nuo tada, kai jiems suėjo 2 metukai. Manau, kad mažiems vaikams yra labai naudinga tokia sporto šaka, jie sustiprėja, prasitampo, pasivarto, o kai paaugs, galbūt atras kokią nors sritį. Svarbu, kad būtų noras. O vaikai mato tėvų pavyzdį.
– Minėjote, kad norėdamas pasportuoti, keliatės labai anksti. Ar reikia tam prisiversti, o galbūt jau tai tapę natūraliu dienos ritmu?
– Esu jau prisitaikęs. Iš pradžių ankstyvas kėlimasis buvo sąmoningas pasiruošimas triatlonui. Kai dieną pradedu anksčiau, esu darbingesnis. Namuose nėra užuolaidų, todėl vos patekėjus saulei norisi iš karto keltis. Mano pati mylimiausia šviesa – pusvalandis po saulėtekio, kai būna gražios, ryškios spalvos. Bėgiojimas pažintiniu keliu – dieviškas malonumas. Akimis tarsi valgai tą gražų vaizdą, prasilenki su grybautojais, uogautojais...
Dažnai tenka būti Majamyje, Kuboje, kai tose šalyse kyla saulė, atsikeliu ir bėgu palei jūrą. Labai įspūdingas vaizdas! Manau, kad tai yra neįkainojami potyriai, dėl kurių verta gyveni. Buvimas gamtoje netgi padeda atsikratyti blogų priklausomybių, rūkymo, persivalgymo, svaigalų.
– Turbūt žiemą, šaltais ir tamsiais rytais atsikelti anksti yra kur kas sunkiau nei vasarą?
– Namuose turiu bėgimo takelį, todėl kai lauke šalta, slidu, vėjuota, bėgu ant jo. Prieš veždamas vaikus į mokyklą 40 min. bėgu, 40 min. darau tempimo pratimus. O savaitgaliais palaukiu, kol pakyla saulė, mėgstu užšalus ežerui bėgti per jį iki Trakų pilies ir atgal.
– Sportą derinate su sveika mityba?
– 3 metus buvau veganas, negeriu nei alaus, nei vyno, atpratau, ir man jo visai netrūksta. Tai buvo labai įdomi patirtis, kuri mane išmokė valgyti daug augalinio maisto. Nori ar nenori, tai tampa šiokiu tokiu apsunkinimu aplinkiniams. Pavyzdžiui, atvažiuoji pas uošvienę, ji padariusi plovą, o tu negali jo valgyti. Atsibodo būti našta aplinkiniams (juokiasi). Juokauju, kad dabar esu „veganas +“. Kartai kur nors būnant svečiuose ar su draugais suvalgau mėsos ar žuvies, bet neatsisakau ir augalinio maisto.
– Sportas turbūt padeda rasti kokiu nors naujų, žavių kadrų?
– Taip, tikrai padeda. Pradėjau netgi kurti naują žanrą. Bandau gražiai nufilmuoti sportinius užsiėmimus, sukurti įkvepiančius vaizdo filmukus, kurie paskatintų žmones sportuoti. Žinoma, tai reikia daryti ne vienam, su kolegomis, todėl reikia šiek tiek laiko ir, galbūt visai netrukus išvysime naujų, neįprastų vaizdų.
