Neseniai grįžai iš Europos čempionato, prieš akis – olimpinės žaidynės. Sportininkui būna nesvarbių varžybų?
Kiekvienas savaip susidėlioja prioritetus, tačiau olimpinės žaidynės, pasaulio ir Europos čempionatai visada yra svarbiausiųjų sąrašo viršuje. Po jų – „tarpiniai“ startai, kuriuose dalyvauti privalome: Lietuvos čempionatas, federacijos taurės varžybos. Visas kitas renkamės savo noru. Tam yra vadybininkai, kurie sudaro užsienyje vykstančių varžybų tvarkaraščius. Tokiose varžybose sportininkai dalyvauja už piniginį atlygį, tad konkurencija – nemaža. Už užimtą aukštą vietą arba pasiektą gerą rezultatą mokami bonusai, o kartais atlyginama vien už dalyvavimą – priklauso nuo varžybų. Vienur premijos mokamos už patekimą į trejetuką, kitur užtenka būti geriausiųjų šešetuke ar net aštuntuke. Jų dydis priklauso nuo varžybų lygio ir pasiekimų – sumos svyruoja nuo vieno iki dešimties tūkstančių eurų.
Atleisk už nekuklų klausimą: o kokia didžiausia tavo uždirbta suma?
Galbūt penki tūkstančiai... Nors tokios varžybos neprilygsta čempionatams ar žaidynėms, konkurencija jose didelė – atvažiuoja sprinterės iš JAV, Jamaikos, ir supranti, kad net ir tokia premija – visai neblogai (juokiasi).
Sportininko įgimtos fizinės savybės, genetika, netgi odos spalva daug ką lemia?
Viskas priklauso nuo raumenų struktūros, skaidulų, jų tipo: jei tau Dievulis nepagailėjo ir greitųjų raumenų skaidulų – bėgsi greitai, jei ne – treniruokis, kiek nori, vis tiek nieko gero nebus. Daug dirbant galima išugdyti ištvermę, bet greita sprintere vis tiek netapsi. Genetika taip jau lėmė, jog fiziologiškai juodaodžiai yra stipresni, greitesni ir jiems nebūtina tiek dirbti, kiek mums – baltiesiems. Praėjusios olimpiados sprinto finale bėgo vien juodaodės: trys amerikietės, trys jamaikietės ir dvi sprinterės iš Bahamų. Ką čia bepridursi?!
Kaip tuomet konkuruoti?!
Labai sunku. Net jei esi neįtikėtinai talentingas, juodaodis sprinteris vis tiek prieš tave turės pranašumą. Yra buvę varžybų, kurių finale prie starto linijos stovėjau viena tarp septynių juodaodžių. Antra vertus, tokiose situacijose apima dar didesnis azartas – galvoju: na, ir gerai, ir nubėgsiu! Lietuvoje tokio stimulo kovoti nėra. Pasaulinėse sprinto varžybose vietą lemia tūkstantosios sekundės dalys, o rezultatai skiriasi puse sekundės – tai beprotiškai daug. Važiuodamas į varžybas kiekvienas sportininkas turi ambicijų – jis važiuoja laimėti. Jei to nesitiki ir nesiekia, kam tuomet apskritai sportuoti? Žinoma, savo galimybes stengiesi vertinti realiai, tačiau bėgimo takelyje su visomis varžovėmis kovoji kaip su lygiavertėmis. Ir kai pavyksta kurią nors aplenkti, negali nesididžiuoti. O bevalgant apetitas tik auga – aplenki vieną, norisi „apšauti“ ir kitą.
Tikiesi ne vieną aplenkti ir Londono olimpinių žaidynių stadione?
Nieko čia nepriplanuosi... Šiuo metu moterų sprinte aiškios lyderės nėra: vieną sezoną bėgikė laimi olimpiadą, o kitą, žiūrėk, bėga visa sekunde lėčiau. Kodėl rezultatai taip svyruoja – nežino niekas. Arba žino, bet garsiai apie tai nekalba: juk kol už rankos nepagavo, viskas – tvarkoje.
O pačiai kartais nekyla noro ko nors išgerti, sukramtyti – juk galėtum lėkti greičiau už vėją!
Ir iškart – pasaulio čempionė (kvatojasi)?! Na, ne: geriau sąžiningai kovosiu, nei būsiu priversta negarbingai pasitraukti. Su treneriu esame sutarę niekada nepadaryti to, dėl ko vėliau reikėtų gailėtis. Abu nusprendėme: galbūt nebūsime pirmi ar treti, būsime dvidešimti, bet žinosime, jog padarėme tai, kas buvo mūsų jėgoms. Ir pasakysime tai aukštai iškėlę galvas.
Sprintą ir startukus atradai pati?
Buvau aktyvus vaikas ir, rodos, nebuvo nė vieno būrelio, kurio nebūčiau lankiusi (šypsosi). Krepšinis, futbolas, rankinis, kvadratas, šokiai – į visus užsirašydavau pati pirmoji. Jei matydavau, kad nesu komandos lyderė ir man trūksta dėmesio, mesdavau. Sprinte atsidūriau atsitiktinai. Kai mokykloje laikiau fizinio rengimo normatyvus, bėgti sprintą turėjau triskart, – mokytojas vis negalėjo patikėti mano rezultatais. Po savaitės pažiūrėti, kaip bėgu, pakvietė pažįstamą trenerį – šiam nekilo abejonių, į kurią lengvosios atletikos šaką turėčiau eiti. Bet bėgioti man buvo neįdomu, be to, turėjau nedidelių bėdų su sveikata, todėl prie bėgimo grįžau tik po metų.
Ir tada netryškau dideliu noru, tačiau treneris pasiūlė nuvažiuoti į vaikų čempionatą, pažadėjo duoti startukus – argi vaikas gali tokiam pasiūlymui atsispirti?! Nuvažiavau, laimėjau čempionatą, pasiekiau Lietuvos rekordą – be treniruočių, be jokio darbo. Pamenu, trenerio dar paklausiau: „O kas man iš to?“ (Juokiasi.) Jis atsakė, kad važiuosime į varžybas užsienyje, ir man tai buvo didžiausias kabliukas. Kiekvienos varžybos, kiekviena pergalė, apdovanojimai, medaliai, taurės augino norą siekti dar ir dar daugiau. Dėkoju treneriui už atkaklumą, kad trejus metus sukandęs dantis kentė mano neapsisprendimą, neryžtingumą.
Paradoksalu, tačiau su kiekviena pergale auga ne tik tavo pačios, bet ir aplinkinių, su sportu visiškai nesusijusių žmonių, apetitas. Atsakomybė gerbėjams trukdo?
Tai įpareigoja: jei laimi, vadinasi, nebeturi teisės pralaimėti. Aišku, tai padėtį kiek apsunkina, tačiau eidamas prie starto linijos stengiesi atsakomybės neprisiimti, žinai, kad tai darai pirmiausia dėl savęs, jauti, kokios yra tavo galimybės. Tampi kovotoju, o jei nepasiseka, supranti: toks yra sportas. Jau dešimt metų nepraleidžiu nė vieno čempionato – bėgu ir žiemą, ir vasarą. Tarp žiemos ir vasaros sezonų galiu mėgautis tik viena savaite atostogų – tai juk niekis! Užsirašau į grožio procedūras, pasidarau masažų, esant galimybei, išvažiuoju pailsėti kur į užsienį, pabėgu nuo kasdienybės, nuo šurmulio ir, svarbiausia – nuo sporto. Juk kaip kartais gera nieko nedaryti!
Paskui – ir vėl juodas darbas. Bet aš – taip pat žmogus: man norisi išeiti, pasilinksminti, susitikti su draugais, galiausiai – pabūti su mylimu žmogumi. Tačiau dėl sporto tenka visa tai aukoti: negaliu linksmintis, kada noriu išvažiuoti į gamtą, man negalima čiuožinėti, slidinėti ir mėgautis vandens pramogomis, man net degintis negalima! Elementarių žmogui laimę teikiančių dalykų tenka atsisakyti. Būna akimirkų, kai pradedi nervintis, bet atsisėdi ir vėl susidėlioji prioritetus. Tai padeda.
Kada nors pasitraukusi iš didžiojo sporto prisiminsi visas „aukas“?
Štai ir galvoju: kur yra riba, kai teks mesti viską, kuo gyvenau kone visą gyvenimą. Kol yra tikslų, kol rezultatai kyla, o sveikata vis dar leidžia bėgioti, kodėl toliau nesportavus ir savęs nerealizavus? Dabar bus Londonas, dar po ketverių metų – Rio de Žaneiras, labai norėčiau jo nepraleisti. Bet ta olimpiada man greičiausiai bus paskutinė.
Tačiau sunku ką nors planuoti. Ir kaip seksis Londone, nenoriu prognozuoti. Neužtenka vien tik gerai bėgti – sprinte rezultatą lemia net mažiausia smulkmena. Bet jei tave lydi sėkmė ir visos šios smulkmenos – tavo naudai, yra nemaža galimybė bėgti finale.
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Lina Grinčikaitė |
Ką veiki, kai nebėgioji?
Birželį Klaipėdos universitete baigiau kūno kultūros ir sporto pedagogikos magistro studijas, tad veikti turėjau ką. Jei turiu laisvą savaitgalį, važiuoju į Nidą ar lekiu apsipirkti. Kam nors daugiau laisvo laiko ir nelabai lieka. Daug kas pavydžiai tarsteli: „Kaip tau gerai – nereikia į darbą eiti, nuo ryto iki vakaro ofise sėdėti...“ Bet kur gerumas, jei tik grįžti, lagamine drabužius perdėlioji ir vėl – važiuoji?..
Esi geriausia sprinterė Lietuvoje, universitete mokeisi vienais dešimtukais. Ar ką nors darai blogai?
Ką nors juk tikrai darau prastai!
Pavyzdžiui, nemoki gaminti...
Negaminu, bet juk teoriškai žinau, kaip tai daryti (kvatojasi).
Mes vis atsargiai paliečiame klausimą apie karjeros pabaigą, tačiau ir vėl nuo jo pabėgame. Vis dėlto minčių apie ateitį neprisileisti sunku?
Klausiate, ką veiksiu, kai nebebėgiosiu? Galbūt būsiu asmeninė trenerė. Arba mielai dirbsiu kokiame sporto komitete, federacijoje. Bet kokiu atveju norėčiau, kad mano veikla būtų susijusi su sportu – su tuo, ką geriausiai išmanau. Vargiai galėčiau dirbti pardavėja.
O šeima, vaikai taip pat randa vietą vizijose?
Žinoma! Kuri moteris apie tai negalvoja? Bet jei būtumėte manęs to paklausę prieš metus, turbūt būčiau sakiusi, kad tai – ne man. Turbūt tereikėjo sutikti žmogų, šalia kurio būdama jausčiau, kad nesu išskirtinė, kad šeima – ir man. Su Justinu susipažinome visiškai atsitiktinai – vienoje Klaipėdos kavinukėje. Jis mane užkalbino, ir to užteko – jau metus esame kartu. Kartais pagalvoju, kad tikimybė susitikti mums – dviem žmonėms iš skirtingų miestų ir visiškai skirtingų profesijų – turėjo būti nulinė. Justinas – advokatas, gyvena Vilniuje ir iki manęs žinojo vienintelį lengvaatletį – Virgilijų Alekną (šypsosi).
Esi viena iš tų merginų, kurioms tenka mėgautis draugystės per atstumą teikiamais malonumais?
Argi tai – atstumas?! Kol kas jis mūsų santykiams suteikia tik dar daugiau romantikos – nėra nė vieno savaitgalio, kad mes nesusitiktume. Vis dėlto minčių persikraustyti gyventi į Vilnių jau turiu. Labai netrokštu, bet suprantu, kad kitų galimybių nelabai turiu, – po truputį ateina laikas, kai teks priimti kardinalius sprendimus.
Kalbi apie šeimą? O kur planai šturmuoti Rio de Žaneirą?!
Vienas kitam netrukdo! Šeima ir vaikelio gimimas visiškai nereiškia karjeros pabaigos, atvirkščiai – pagimdžiusios ir atgal į sportą grįžusios moterys paprastai rodo dvigubai geresnius rezultatus.
Ką apie tokį nuoseklų mylimosios planavimą mano Justinas?
Jis „už“. Justinas nėra iš tų vyrų, kurie lieptų žmonai sėdėti namuose ir virti pietus. Iš jo sulaukiu tik tolerancijos, supratimo ir paskatinimo: „Tu tik sportuok, siek, nemesk.“
Mėgsti planuoti?
Nemėgstu gyventi chaose ir nežinomybėje. Visko nesuplanuosi, bet juk gera gyventi, kai gali bent pasvajoti: „Kaip būtų gerai, jei...“