– Papasakokite apie savo personažą Henką filme „Zero 2“, kuo jis skirsis nuo ankstesniojo Jūsų vaidmens pirmoje filmo dalyje?
– Henka nuo pirmojo vaidmens niekuo nesiskirs. Jis – banditas, ir tiek. Henka – užuomina į Henriką Daktarą. Šis filmas – gražus užmanymas, kuris turėtų turėti ir tęsinį. Yra sumanyta parodyti visą henkų klaną, kuris buvo ir yra Lietuvoje.
– Paradoksas: kadaise galvojote stoti į teisę, o dabar dažnai Jums tenka vaidinti įvairių nusikalstamų grupuočių atstovus, mafijos bosus. Ar jūsų netrikdo, kad dažniausiai gaunate būtent tokius vaidmenis? Kaip manote, kodėl taip yra?
Mano dėstytoja vieną kartą man pasakė, kad aš turiu „neigiamo žavesio“. Tai toks retas atvejis, visai kaip minus rezus kraujas. Mano beje ir kraujas toks.
– Ne, netrikdo. Esu vaidinęs ne tik tokius vaidmenis, tai tik mano paskutinis toks etapas, kai atsirado amerikonai iš Holivudo ir nusprendė kad aš į panašus į tokius veikėjus. Prieš tai vaidinau labai teigiamus herojus. Tokį pokytį vertinu su humoru, man tai gražu. Nuo vaikystės labai mėgdavau neigiamus personažus, pavyzdžiui, pasakose. Man jie būdavo patys įdomiausi. Tie visi teigiami, snargliuoti herojai man neįdomūs. Gražūs, lyriški veikėjai gal jaunoms mergaitėms ir patinka.
Kodėl man parenka tokius vaidmenis – nežinau, čia turbūt apvaizdos reikalai. Mano dėstytoja vieną kartą man pasakė, kad aš turiu „neigiamo žavesio“. Tai toks retas atvejis, visai kaip minus rezus kraujas. Mano, beje, ir kraujas toks.
– Kaip jaučiatės vaidindamas filmuose su smurtiniu atspalviu?
– Manęs tai niekaip neveikia. Aš suskaičiavau, kad esu išžudęs daugiau nei 60 žmonių – iššaudęs, išpjovęs tuose Holivudo filmukuose. Man tai niekada nedarė didelio įspūdžio. Paskui aš pradėjau galvoti, kad tai galbūt nėra gerai – žaidžiu tą žaidimą, bet manyje vyksta kažkoks procesas. Kai filmuose šaudau ar pjaustau žmones nėra labai gera ant dūšios (juokiasi).
– Ar filmuojantis kartais nereikia peržengti per save, savo principus?
Kartasi būna, bet mes esam profesionalai ir niekas mūsų to neklausia. Jei aš pats kurčiau filmą, gal ką nors daryčiau kitaip, o kol esame samdomi atlikėjai, tol niekas ir neklausia nuomonės. Tai yra darbas, kurį reikia atlikti.
– Ar filmavimo aikštelėje improvizuojate, ar griežtai laikotės scenarijaus, pavyzdžiui, sakydamas tekstą?
– Filme „Zero 2” mano vaidmuo nėra toks didelis, bet gražus (juokiasi). Be abejo, būna improvizacijų, Emilis labai tolerantiškai žiūri į tai. Nebūtina tekstą pasakyti žodis į žodį, svarbu, kad vystytųsi siužetinė linija. Labai dažnai improvizuota kalba būna geresnė, nei parašyta scenarijuje. Vaidinant serialuose kartais tenka mokytis tokius tekstus, kurių normalus žmogus susakyti nesugebėtų. Tad nori nenori iš to, kas parašyta, pasidarai gyvą, žmogišką kalbą.
– Gal „Zero 2” filmavimo metu buvo nutikę ir kurioziškų situacijų?
– Didelių kuriozų nebuvo. Būna, kad filmavimo aikštelėje pajuokaujame... Tačiau man labiausiai įstrigo akimirka, kai filmuojant teko atsidurti smėlio karjeruose. Man tai buvo labai įdomu – esu nugyvenęs tiek metų, o net neįsivaizdavau, kad šalia Vilniaus gali būti toks fantastiškas karjeras, tokie klodai atsivėrę. Koks gražumas! Ten galima ir didįjį Amerikos kanjoną filmuoti. Ryte ten atvykau užsimiegojęs, galvojau, kokia aplink ramybė, kai staiga atsivėrė vieno iš ten buvusių darbininkų vagonėlių durys ir išėjusi sargė sušuko: „Jezusmarija, ir vėl Siparis!“ Pamaniau – gal man jau užtenka filmuotis (juokiasi)?
– Ar, Jūsų manymu, filmas „Zero II“ gali ko nors pamokyti (išskyrus naujų keiksmažodžių)?
– Nieko. Keiksmažodžiai čia yra visi seni ir būtų gerai, kad jie būtų gerai išsakyti. Aš buvau visados prieš juos, nes tų keiksmažodžių per daug... Kai rusai juos sako, jie tai daro organiškai, tai yra jų kultūros dalis, o lietuvaičiams ne visiems išeina – mums ta kultūra nepriimtina.
– Kokiems žmonėms „Zero 2“ nerekomenduotumėte žiūrėti?
– Manau, kad tokių žmonių nėra. Labai paprasta: paspaudei vieną mygtuką ir išjungei televizorių arba išėjai iš kino salės. Jei nepatinka filmas – nereikia kankintis. Nesuprantu, kai žmonės skundžiasi, kad negali žiūrėti kokių nors televizijos laidų. Jiems visados atsakau, gal gali paspausti televizoriaus pultelį.
– Kaip vertinate kai kurių žiūrovų atsiliepimus, kad Emilis Vėlyvis kopijuoja Quentino Tarantino stilių?
Kas pasakė, kad Lietuva pats gražiausiais kraštas? Pasakė mūsų patriarchas Basanavičius, pats nelabai supratęs ką sako ir kažkodėl Lietuvos vėliavą atvežęs iš Afrikos.
– Visi mes ką nors kopijuojame. Aš nemanau, kad kopijuoja, manau, tai jam tiesiog daro įtaką. Kaip ir kiekvieną iš mūsų turbūt kas nors veikia. Jauni talentingi žmonės jaučia vienas kitą per atstumą. Mes visi turime savo antrininkus, tik ne visi žinome, kas jie yra.
Ne veltui aš Emiliu patikėjau jau anksčiau, jis yra puikiai įvaldęs kino plastiką. Daug ką darau veltui vien tikėjimu, kad jaunus, talentingus ir perspektyvius žmones reikia pastumti, kad jie galėtų judėti pirmyn ir kad tai yra mūsų kinematografų ateitis. Visokiems kultūros reikalų valdininkams vertėtų pastebėti, kad mes turime talentingų žmonių, kurie gali kurti kiną, ne taip kaip, pavyzdžiui, Puipa, kuris to negali. Emilis tuo tiki ir jis tai gali daryti.
– Ar jūs Lietuvą matote tokią, kokia ji yra pavaizduota filme „Zero 2“?
– Manau, kad taip, ir realybėje yra dar blogiau. Būtų šaunu, jei atsirastų galimybė įgyvendinti Emilio sumanymą sukurti serialą ir parodyti visą Henriko Daktaro šeimos gyvenimą. Emilis turi geros medžiagos, bet viskas atsimuša į pinigus – tokia visa mūsų gyvenimo banalybė. Viskas yra pinigai, pinigai, pinigai...
– Todėl ir kyla mintys palikti Lietuvą? Ar dar vis svajojate apie rojų žemėje – Kambodžą – ir nuosavą verslą joje?
– Be abejonės. Aš praktiškai Lietuvą palikęs, bent jau savo mintimis. Kas pasakė, kad Lietuva pats gražiausiais kraštas? Pasakė mūsų patriarchas Basanavičius, pats nelabai supratęs, ką sako, ir kažkodėl Lietuvos vėliavą atvežęs iš Afrikos. Kol kas nežinau, kaip bus su tuo verslu. Mano sūnus studijuoja kino ir televizijos režisūrą Malaizijoje, tolimuose ir gražiuose kraštuose. Ten visai šalia Bolivudas, Holivudas, didžiulė kino industrija. Su Emiliu mano sūnus susirašinėja ir kaip supratau, pats Emilis mielu noru į tuos kraštus išvažiuotų, bent jau studijoms. Ten – tikras rojus žemėje.