Šią savaitę, kai Lietuvoje buvo švenčiama nedarbo diena, chorvedžio Manto Karpavičiaus namuose susirinkę benamiai ir Stano ne tik kalbėjosi apie pasibaigusį projektą, bet ir prisiminė „Chorų karuose“ atliktas dainas.
„Pasibaigus projektui nusprendėme susitikti, pasidalinti įspūdžiais, pabendrauti, pabūti kitoje aplinkoje, o ne repeticijų salėje ar studijoje“, –portalui Žmonės.lt apie susitikimo idėją pasakojo Stano. Paklaustas, kokiomis nuotaikomis gyvena jo buvę globotiniai, dainininkas sakė, kad jiems sekasi visai neblojai, jie su džiugesiu prisimena projektą.
Bendrauti Stano nevengia nei su benamiai, nei su Panevėžio moterų kolonijoje bausmę atliekančiomis buvusiomis Vilties choro dalyvėmis. Tiesa, su jomis kontaktuoti daug sunkiau, kad jie kartas nuo karto susirašo laiškais. O jei kuri nors ir chorisčių išeina į laisvę, Stano sulaukia iš jos žinios.
„Jeigu gyvenimas suves, jei turėsime bendrų interesų, tai tikrai visi bendrausime. Tačiau per prievartą to daryti nesistengiu“, – tikino Stano.
Buvusius savo choristus dainininkas vadina bičiuliais, mat žino ne vieno jų paslaptis ar gyvenimo istorijas. Tai tik įrodo, kad buvusiu savo generolu projekto dalyviai pasitiki. „Kartais apie juos žinau daugiau, nei apie savo artimiausius draugus“, – pats stebėjosi Stano.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Vilniaus benamių choro susitikimas |
