Jau ne vienerius metus senoviniais automobiliais besidomintis atlikėjas 15min pasakoja, kad jie keičia žmonių charakterį ir pritraukia daug smalsių aplinkinių žvilgsnių.
– Dar visai neseniai džiaugėtės naujuoju „Dodge Challenger“. Kas atsitiko buvusiam automobiliui?
– Pardaviau. Jis iškeliavo į Serbiją ar Juodkalniją pas kažkokį žmogų. Taip pasielgiau, nes pavažinėjęs metus supratau, kad tai lengvas kičas, kad tai nėra tas tikras amerikietis. Nepabėgsime nuo fakto, kad tikri amerikietiški automobiliai buvo gaminami prieš 50 metų, o naujai gaminami yra blankios kopijos.
– Kuo skiriasi buvęs automobilis ir jūsų naujausias pirkinys, 1969 metų „Lincoln Mark 3“?
– Viskuo, jų neįmanoma lyginti. Tai yra visiškai kitokia dvasia, kitoks laikmetis. Kai buvo gaminamas dabartinis mano automobilis „Lincoln“, tuo metu jis buvo pats prabangiausias savo klasės automobilis. Jį galima palyginti su europiečiams labiau suprantama „Mercedes-Benz“ S klase. Jis turi 7,6 litrų variklį. Kažkada žmona turėjo „Nissan Qashqai“, tai septyni jo varikliai tilptų į vieną „Lincoln“.
– Šiuo metu turite netgi ne vieną senovinį automobilį. Kam jums tiek? Ar su jais važinėjate kasdien?
– Aš retro automobilius vertinu kaip investiciją – manau, kad laikui bėgant šie dalykai tik brangsta. Dabar turiu tris retro automobilius, iš kurių važiuoja du, nes vienas taisomas.
Mano žmona juos vertina kitaip (juokiasi). Ji liepia retro automobilius nuomoti – man buvo iškelta sąlyga, kad jeigu noriu šiuo dalyku užsiimti, tai turiu nešti šeimai pinigus. Todėl mes juos nuomojame vestuvėms, krikštynoms, darbo baliams.
Su jais nevažinėjame kasdien, tai būtų neįmanoma, nes kuro sąnaudos yra siaubingos – 25–30 litrų. O kasdien važinėjame su elektriniais automobiliais.
– O kaip į jūsų retro automobilius reaguoja kiti aplinkiniai?
– Draugai reaguoja labai teigiamai, jiems čia yra pliusas, nes žino, kad galės pasiskolinti vestuvėms ar dar kokioms nors šventėms. O aplinkiniai žiūri visai kitaip nei žiūrėtų į kokį nors brangų europinį automobilį. Jeigu važiuosi, pavyzdžiui, su S klasės „Mercedes-Benz“, tai žmonės arba nusuks žvilgsnį, arba žiūrės su pavydu, bet jeigu važiuoji su 1969 metų Lincolnu, visi šypsosi ir mojuoja, rodo liuksą.
Retro automobilis yra kultūros dalis. Aš turiu tokią teoriją, kad net visiškas storžievis, neišsilavinęs žmogus keičiasi, jeigu į jo rankas pakliūva retro automobilis. Tada jis ima daugiau domėtis, jo akiratis plečiasi, nes nori išlaikyti savo automobilį.
– Kokia „Lincoln Mark 3“ atsiradimo pas jus istorija?
– Pirkau jį labai pigiai Amerikos aukcione. Kai jis atsidūrė Lietuvoje, pamačiau visai kitokį vaizdą negu nuotraukose – realybėje buvo blogos būklės, labai subraižytas, o nuotraukos buvo labai pagražintos. Labai daug laiko reikėjo, kad jį prikelčiau antram gyvenimui. Jis pas mane atsirado dar praeitų metų kovo mėnesį, tai iki šiol jį restauravau.
– Gal įvardytumėte, kiek jis kainavo? O kiek atsiėjo jo restauracija?
– Nenoriu sakyti konkrečios sumos, bet kainavo tiek, kad jį galėtų nusipirkti kiekvienas žmogus. Daugiau kainavo restauracija – tai buvo keturis kartus didesnė suma nei paties automobilio.
– Smalsu, kodėl pirkote būtent „Lincoln“?
– Norėčiau papasakoti įspūdingą istoriją, kodėl, bet viskas buvo labai paprasta: tiesiog aukcione pamačiau šį automobilį, pasiūliau dvigubai mažesnę kainą nei siūlė pardavėjas. Taigi nieko nesitikėjau (juokiasi). Vis dėlto vėliau sužinojau, kad pardavėjas sutinka su mano siūlyta suma. Taip ir nusipirkau.
– Kokį didžiausią greitį gali išvystyti šis automobilis?
– Jokiais būdais nebandysiu to išsiaiškinti, jokiomis aplinkybėmis (šypsosi). Tai yra pustrečios tonos sveriantis automobilis, 50 metų senumo kevale, todėl tai būtų labai blogas sprendimas. Jame netgi saugos diržai tėra pasirinkimas – jų šiaip nebuvo, bet juos galima užsisakyti papildomai. Jie net nesitempia, o yra kaip paprasti kelnių diržai. Nė vienas sveiko proto žmogus nebando pasiekti maksimalaus greičio su retro automobiliais.
– O koks esate vairuotojas, kai vairuojate ne retro automobilį? Mėgstate greitį?
– Esu ramus, stengiuosi laikytis eismo taisyklių. Ir čia ne šiaip sakau, o iš tikrųjų. Kartais pagaunu save, kad už vairo tampu irzlesnis, piktesnis, pradedu pykti ant kitų vairuotojų.
Turiu tokią taisyklę: kai pamatau automobilį, kurio vairuotojas elgiasi keistai, pavyzdžiui, lėtai važiuoja ir apskritai elgiasi ne taip, kaip man norėtųsi, aš įsivaizduoju, kad už jo vairo sėdi ne koks marozas ar asilas, o jauna mamytė, kurios automobilio gale yra dvi vaikiškos kėdutės su vaikais. Taip pat bandau įsivaizduoti, kad vaikai tuo metu rėkia, o ji stresuoja ir dėl to važiuoja lėtai. Pagalvojus apie tokį vaizdą pyktis praeina. Žinoma, būna ir taip, kad aplenkęs automobilį pamatau, kad visgi tai marozas, rašantis už vairo žinutę, bet pykčio valdymui šis metodas tikrai padeda.
– Feisbuke rašėte, kad į automobilį lipsite tik be batų. Čia pokštas ar iš tikrųjų taip ir bus?
– Čia ne pokštas (šypsosi). Vaikai nuolat sugeba rasti kokį nors mėšlyną ir į jį įgriūti, todėl į šį automobilį jiems leisiu lipti tik be batų. Juk ten yra originalus salonas, kuriam virš 50 metų, visur vien tik stori didžiuliai kilimai, o jeigu aš jiems leisčiau daryti, ką jie nori, tai po pusdienio nieko iš automobilio nebeliktų.
– Kada atsirado susidomėjimas amerikietiškais automobiliais?
– Amerikietiški automobiliai mane lydi visą gyvenimą. Pirmasis mano įsigytas automobilis buvo „Buick Riviera“, 1985 metų. Jie visą laiką yra aplink mane. Aš labai sunkiai renkuosi europinį variantą, man jie neprilimpa.
