Vardas, pavardė: Stasys Brundza
Gimimo data, vieta: 1947 02 22, Kaunas. 61 m
Šeima: tėvas – mokslininkas, mama – gėlininkė
Meilės nuotykiai: jau šešiolika metų ištikimas savo antrajai žmonai Audronei
Šeiminė padėtis: vedęs, turi du sūnus
Karjera: nusipelnęs sporto meistras, treneris, „Europos turo“ nugalėtojas, 10 kartų TSRS čempionas, 2 kartus Pabaltijo čempionas, laimėjo 6-ąją vietą Pasaulio čempionate ralyje „Akropolis“, išrinktas „Šimtmečio sportininku“, gavo LR ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“.
Draugai jį vadino ralio viešpačiu, lenktynių strategu, valdančiu automobilį greitai ir tiksliai, o pavyduoliai sako, kad jis neturėjo talento, bet viską pasiekė nežmonišku triūsu. Stasys Brundza – geriausias XX amžiaus Lietuvos lenktynininkas.
Turėjo būti muzikantu
Nuo pat mažens Stasiukas visur su savimi nešiojosi didžiulę violončelę, bandė suprasti garsų pasaulį, mokėsi natų. Niekas net neįtarė, kad užaugęs Stasys Brundza taps garsiausiu Lietuvos lenktynininku – jam buvo pranašaujama muzikanto ateitis.
„Nors mano mažoje galvelėje nuo pat mažens buvo vien automobiliai, tačiau tėvai nutarė pakreipti mano likimą. Jie manė, kad menas ir muzika man duos daug daugiau nei motorų gausmas. Violončele grojau devynerius metus“, – sako vyras.
Stasys buvo jauniausias vaikas šeimoje – su juo kartu augo seserys Elena ir Konstancija. Tėvas Kazimieras buvo mokslininkas, didelis autoritetas šeimoje, jo kabinete temperatūra siekdavo tik 16 laipsnių, – kad geriau veiktų protas. Mama įkūrė gėlininkų draugiją, parašė ne vieną knygą apie kulinariją. Tėvai susipažino institute – ji buvo studentė, jis – jos dėstytojas.
„Mano šeima juokavo, kad viena sesuo bus audinių parduotuvės vedėja – turėsime kuo apsirengti, kita vadovaus maisto prekių parduotuvei – bus ką valgyti, o man skyrė muzikanto ir vairuotojo ateitį. Aš sakiau, kad būsiu violončelininkas ir „Pobiedos“ „šoferis“, vežiosiu prekes į seserų parduotuves“, – juokiasi Stasys.
Automobiliai – lyg stebuklas
Muzikantu vyras taip ir netapo, tačiau, kaip pats sako, vairuotoju dirba iki šiol: „Mašina man buvo stebuklas nuo pat vaikystės. Būdamas dvejų metų sėdėdavau ant palangės ir sakydavau – štai važiuoja didelė mašina, o štai pravažiavo maža mašinytė. Bet kuriuo paros metu iš lovos iššokdavau mašiną išgirdęs, žinojau kiekvieno automobilio markę“, – pasakoja Stasys.
Lenktynininko giminės iki šiol prisimena ir vis pasakoja įvykį, kai mažasis Stasiukas buvo dingęs iš namų. „Prie parduotuvės atvažiavo motociklas ir sugedo. Aš nubėgau jo pažiūrėti ir bežiūrėdamas, kaip remontuoja, užmigau pakelėje“, – juokiasi Stasys.
1952 m. būsimojo lenktynininko tėvai įsigijo pirmąjį automobilį – „Moskvič“. „Tada prasidėjo mano laimingiausios dienos. Tėvelis buvo mokslininkas, automobilio nevairavo, taigi prie vairo sėdo mama. Kaimynas ją mokė vairuoti, o aš sėdėdavau gale ant sėdynės ir viską stebėdavau, mokiausi vairuoti kartu su mama. Tuo metu Kaune buvo tik dvi automobilį vairuojančios moterys. Vėliau mama sodindavosi mane ant kelių ir duodavo pasukti vairą, perjunginėti pavaras. Pirmą kartą pats vairavau automobilį būdamas 9-erių.“
Po poros metų Stasiukas susidraugavo su autobuso vairuotoju. Šis uždengdavo lietpalčiu langą nuo keleivių ir leisdavo vaikui vairuoti. „Kai keleiviai tai pamatydavo, burbėdavo, kad vaikas autobusą vairuoja, tačiau vairuotojas manimi pasitikėjo“, – prisimena S. Brundza.
Vaiko noras vairuoti buvo begalinis, tad Stasiukas gudraudavo visaip, kad tik pavyktų sėsti prie vairo. „Vienas kaimynas turėjo Minske pagamintą motociklą, vadinamą „makake“. Jis mėgdavo išgerti, o mano mama darydavo naminį vyną. Gėda prisipažinti, bet aš slapčia nusiurbdavau puslitrį ir nunešdavau jam – už tai gaudavau pusvalandžiui motociklą. Net ir dabar nežinau, kodėl žmonės man patikėdavo motociklus, automobilius“, – sako S. Brundza.
Dvylika avarijų
Tėvų „Volga“ tapo pirmuoju Stasio lenktyniniu automobiliu. „Nors tėvai ir nepritarė mano aistrai, tačiau man sunku būdavo ką nors uždrausti“, – sako S. Brundza. Pirmosiose oficialiose lenktynėse Stasys dalyvavo 1963-ųjų rudenį, sulaukęs 16 metų. Tai nebuvo itin rimtas išbandymas – mėgėjiškas 200 km ralis aplink Kauną, kurio metu reikėjo įveikti kelias figūrinio vairavimo rungtis, pakeisti ratą. Stasys nesunkiai laimėjo tą ralį. Po metų vykusias Sąjungos komandines pirmenybes lenktynininkas vadina tikruoju krikštu: „Buvo labai smagu, kad 17-ąjį gimtadienį švenčiau įveikęs sunkią trasą.“
Baigęs vidurinę mokyklą, S. Brundza įstojo mokytis į Kauno politechnikos institutą, tačiau mokslams daug laiko nebuvo – vieną kursą baigdavo per trejus metus. Visą jo laiką atimdavo varžybos ir ruošimasis joms. Lenktynininkas visada buvo labai griežtas ir reiklus ne tik aptarnaujančiam personalui, bet ir sau pačiam – prieš varžybas kasdien treniruodavosi po 17-19 valandų.
Pati didžiausia avarija, kurią Stasys patyrė 1967-aisiais, vaikino neatbaidė nuo noro sėsti prie automobilio vairo. Po to, kai jo vairuojamas zaporožietis vertėsi, Stasys du mėnesius praleido Rygos ligoninėje – vaikinui lūžo trys stuburo slanksteliai. „Mama labai norėjo man parūpinti gydytojo pažymą, kad nuo šiol nebegalėsiu sportuoti, tačiau jai nepavyko. Tais pačiais metais su partneriu tapome Baltijos respublikų čempionais“, – prisimena S. Brundza. Vėliau žymiausias Lietuvoje automobilių sporto atstovas patyrė dar vienuolika rimtų avarijų, bet pasak jo, lenktyniaujant prastomis oro sąlygomis, lekiant milžinišku greičiu, avarijų išvengti neįmanoma.
Stasys prisipažįsta, kad jam patys brangiausi – 1976-ųjų „Akropolio“ ralio apdovanojimai. Trasa Graikijoje – apie 3000 kilometrų, ralis vykdavo ir naktį, tekdavo įveikti naktinį kalnų greičio ruožą, besidriekiantį labai siaurais kalnų keliais, nuo bedugnių automobilių nesaugodavo jokie aptvarai. „Vienas neatsargus judesys – ir tu gali kristi į bedugnę. Tokių atvejų buvo, neišvengta sunkių sužalojimų ir netgi mirčių“, – prisimena lenktynininkas. Tose lenktynėse Stasys su šturmanu finišavo šešti absoliučioje įskaitoje ir pelnė po sidabro taurę. Šis apdovanojimas išgarsino Brundzą visame pasaulyje – apie jį buvo rašoma įvairių šalių spaudoje, jo pavardė įtraukta į pasaulio automobilių sporto istoriją.
Laukia anūkų
Šiandien Stasys Brundza turi daugiau kaip 100 senovinių automobilių kolekciją, kurios vertė – keli milijonai litų. „Parduoti jų nežadu, kolekcionuoju ne dėl pinigų – to reikia mano sielai“, – sako sporto veteranas. Jis pasvajoja įkurti automobilių muziejų, – norėtų, kad jo kolekciją žmonės matytų nuolat. Su didžiuoju sportu Stasys Brundza dar neatsisveikino, šiais metais raudonu „Ferrari“ skriejo „Omnitel 1000 km“ lenktynėse ir taip atšventė garbingą jubiliejų – prie lenktyninio automobilio vairo sporto legenda sėdo prieš 45-erius metus.
Veiklos sportininkui netrūko niekada – jis ne tik lenktyniavo, bet ir Lietuvoje įkūrė eksperimentinę sportinių automobilių gamyklą, į užsienį eksportuodavo automobilius, įkūrė Lietuvos automobilių klubą ir buvo jo prezidentas, vadovavo Lietuvos autoverslininkų asociacijai, atgaivino prestižiškiausias ikikarinių laikų lenktynes „Aplink Lietuvą“.
Nors namus S. Brundza turi ir saulėtoje Ispanijoje, tačiau vis daugiau laiko kartu su žmona Audrone praleidžia Lietuvoje – čia jis ne tik ruošiasi automobilių parodos atidarymui, bet ir konsultuoja Ministrą pirmininką saugaus eismo klausimais.
Su žmona Stasys susipažino atsitiktinai: „Pamačiau pro langą, pasisiūliau pavėžėti, o vėliau pakviečiau dirbti kartu su manimi. Mano geriausia draugė – labai tvarkingas, atsakingas žmogus.“
Lenktynininkas užaugino du sūnus, kurie nesekė tėvo pėdomis – Juozas dirba dizaineriu, Tomas vadovauja nekilnojamojo turto agentūrai. „Nebuvau iš tų tėvų, kurie svajoja, kad sūnūs pratęstų jų karjerą. Žinojau, koks šis sportas pavojingas ir kiek daug reikia dirbti norint ką nors pasiekti“, – sako S. Brundza. Paklaustas, ar labai laukia, kada sūnūs padovanos anūkų, vyras nusišypso: „Laukiu, bet nesikišu – jie patys nuspręs, kada ateis tam laikas.“
Bičiuliai šneka apie Stasį Brundzą:
„Sunku surasti tokį žmogų, kurio galva nuolatos dirbtų lyg kompiuteris.“ (Verslininkas A. Volungevičius)
„Mes visi sekėme jo pėdomis, bandėme pakartoti tai, ką jis padarė. Ir net jei kurdavome originalius projektus, apie mus kalbėdavo, kad kopijuojame Brundzą.“ (Lenktynininkas E. Tumalevičius)
„Stasio charakteris – ne šilkinis. Jis išsiskyrė iš mūsų kompanijos, tačiau to nedarė specialiai. Stasys nebuvo vakarėlių liūtas, niekada neleisdavo sau atsipalaiduoti.“ (Lenktynininkas V. Rožukas)
„Stasys – ypač ištvermingas. Ne visi gali ilgai važiuoti dideliu greičiu. Jis mėgdavo lenktynes rūke – tokį važiavimą galima prilyginti aklam skrydžiui.“ (Šturmanas A. Brumas)
