Stilistė neslepia, kad pirmieji vyro bandymai ją įkalbėti užsiimti kikboksu nepavyko. Viktorija buvo įsitikinusi, kad šis sportas tikrai ne jai, nes atrodė pernelyg sudėtingas. Bet galiausiai, prieš metus, ji išdrįso nueiti į pirmąją treniruotę.
„Iš pradžių labai jaudinausi. Galvojau, kad nieko nemokėsiu, nesuprasiu. Vis tiek buvo keista, nežinojau, ar man čia tiks, ar kūnui pavyks prisitaikyti. Bet apsispręsti padėjo vienas faktorius – vyras vedė treniruotę, todėl man buvo truputį lengviau“, – prisimena ji.
Pirmosios treniruotės metu Viktorija bandė susipažinti su nauju užsiėmimu. Ji pamena, kad tada kol kas dar nebuvo daug technikos ar judesio.
„Pačioje pradžioje buvo toks kaip apsičiupinėjimas, stovėsena, kuri vis tiek buvo kitokia nei įprastai. Man buvo labai įdomu. Turėjau norą dar labiau pažinti savo kūną“, – sako ji.
O ar Viktorijos vyras – griežtas treneris? Ši besišypsodama patikina, kad tikrai ne. Nors atėjusi į treniruotę į jį žiūrėjo ne kaip į savo vyrą, o būtent kaip į trenerį.
„Nebuvo jokių lia lia, chi chi. Jis su manimi irgi elgėsi taip pat, kaip su savo mokiniais.
Ir nėra taip, kad mane spaudė. Tu ateini ir turi išmokti koordinuoti savo kūną, judesius.Mes nesiruošiame varžyboms. Kiekvienas ateiname dėl savęs“, – tikina V.Šaulytė.
Moteris treniruočių metu neišvengia ir mėlynių. Pasirodo, net ir pati sau, kai pagaudavo pagreitį, kartais suduodavo ir į pilvą, ir šoną ar net į akį. Bet ir čia ji mato teigiamą pusę – anot Viktorijos, tokiu būdu gali išmokti taisyklingiau suvaldyti savo smūgį.
„Tai nėra kažkoks daužymas. Stuktelni ir tiek. Esu ir į nosį gavusi, ir dėl savo kaltės pati užsigavusi. Tačiau tie smūgiai nelabai stipriai jaučiasi, nes prieš juos išmoksti įtempti presą“, – paaiškina Viktorija.
Minčių apie tai, kad gal metas mesti šį sportą, Viktorija taip pat neturėjo. Atvirkščiai – jautė stimulą save išbandyti ir pasižiūrėti, kaip seksis toliau.
„Kuo toliau, tuo labiau man buvo azartas. Gal jaučiau baimę, nepatogumą, nes į salę ateina visai kitokie žmonės“, – šypteli ji.
Dar pirmomis pokalbio minutėmis Viktorija pabrėžė, kad kikboksu užsiima ne dėl to, kad žada kada nors dalyvauti varžybose. Nors tam ir nesako „ne“, bet jaučiasi taip, lyg šio žingsnio negalėtų priimti.
„Judu visai ne ta kryptimi. Čia toks labiau judėjimo, koordinacijos ir energijos subalansavimo reikalas. Aš ten einu ne tam, kad išsikraučiau, bet tam, kad pasikraučiau geros energijos. Ir ištvermei labai gerai, nes ten daug kardio“, – 15min kalbėjo V.Šaulytė.
Moteris pabrėžia, kad į šį sportą nežiūri kaip į „vienas kito daužymą“. Ji šalia savęs turi tokį žmogų, kuris tuo užsiima profesionaliai ir deda pastangas ne tik treniruodamas kūną, bet ir rūpinasi dvasine būsena.
„Ten nėra tik kojos ir kūnas. Ten visko labai daug. Nėra taip, kad jei darbe nesiseka, tai atėjęs išsidaužysi. Tikrai ne. Kaip tik judesys skirtas tam, kad galėtum sureguliuoti energiją, pailsėtų smegenys, viskas būtų harmoninga.
Tai ne tam, kad kažką užgautum, bet kad mokėtum bendrauti komandoje, poroje. Kad ir didelės kantrybės tam reikia, bet vis tiek dėl šio sporto gali jaustis kūrybiškesnis, atsakingesnis, nes vis tiek jauti pagalbą, balansą“, – pabrėžia ji.
Vis dėlto dėl karantino Viktorijai teko padaryti ilgesnę pertrauką. Dėl to kikboksą trumpam pakeitė įprastas sportas. Vis tik dabar ji nekantrauja, kada ir vėl galės boksuotis.
„Aš to esu labai išsiilgusi ir laukiu, kada mane priims į treniruotę“, – viliasi V.Šaulytė.
