– Visų pirma, įdomu paklausti, iš kur gi atsirado tas slapyvardis Mario Kernn? Regis, tai siejasi su vardu, bet su pavarde – visiškai ne.
– Kažkada mūsų keliai buvo bendri kartu su broliu Mindaugu Lapinskiu, pasivadinusiu pseudonimu Gardens of God, ir bičiuliu Mariumi Adomaičiu, dar žinomu kaip Ten Walls. Anksčiau kartu dirbome, gyvenome, kūrėme muziką ir linksminomės. Taigi, kaip matote, visi turi slapyvardžius, tad jo reikėjo ir man. Mario Kernn nėra iš piršto laužtas – mano mamos tėvukas yra Kernazickas, o aš tą pavardę susitrumpinau į Kernn.
Vienu metu ruošiausi važiuoti į Švediją ir ten siekti karjeros, bet su sava pavarde buvo sudėtinga dėl tarimo. Kai kūriausi feisbuką, ten irgi pasivadinau savo kūrybiniu slapyvardžiu, kurį naudoju prie tam tikrų darbų.
– Paminėjote šiltą bendravimą su Mariumi Adomaičiu, kitaip dar žinomu kaip Mario Basanov, Ten Walls. Ar vis dar išlikę jūsų santykiai?
– Taip, santykiai vis dar draugiški. Mano ir Mariuko studija yra LRT patalpose, brolio Mindaugo Lapinskio-Gardens of God irgi.
Mūsų kūrybiniai keliai išsiskyrė dėl muzikinių krypčių pasirinkimo. Jie labiau kuria šokių muziką, o aš – pop. Likimas truputį mus išmėtė, bet vis tiek dažnai susitinkame, pasišnekučiuojame, man labai įdomu, ką jie veikia, o aš mokausi iš jaunimo, semiuosi iš jų energijos ir įkvėpimo.
– Per visą savo karjerą esate dirbęs su daugybe muzikantų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, teko bendradarbiauti su „Naktinėmis personomis“, Žilvinu Žvaguliu. Iš dabarties perspektyvos žiūrint, su kuriuo darbas labiausiai įsiminė?
– Labiausiai įsiminė su tuo, ko jūs neradote „Google“ (juokiasi). Su Michailu Bojarskiu, nes supratau vieną dalyką – žmonės, kurie daug pasiekę gyvenime, nė vienos minutės nešvaisto veltui. Pavyzdžiui, aš esu lėtapėdis, mėgstantis su vokalistu pašnekėti apie gyvenimą. Jeigu jaunesnis žmogus – duoti jam patarimų, pamokyti.
O su Bojarskiu darbas vyko vos keletą minučių – bendravimas turėjo aiškią pradžią ir pabaigą, kaip kine, ne be reikalo jis yra daug pasiekęs aktorius. Tai taip ir likau, kaip nepavalgęs. Kaip po degustacinės vakarienės gerame restorane, kai po dvylikos patiekalų dar eini į užkandinę.
Dar esu neoklasikinės ir ir klasikinės bei džiazo muzikos mylėtojas. Man labai įsiminė vienas „Chorų karų“ sezonas, kai dirbau su Vytautu Matuzu ir Panevėžio choru. Tai buvo 10 savaičių rojaus. Jeigu rojus yra žemėje – aš jau jį pragyvenau, o dabar laukiu kito. Buvo fantastiškai gražus periodas. Jų buvo daug, bet šis – bene ryškiausias.
– O su kokiais atlikėjais dirbate šiuo metu? Ar labiau mėgstate darbuotis su žinomais vardais, ar su pradedančiaisiais?
– Man labiausiai patinka dirbti su vadinamaisiais no-name'ais, nežinomais atlikėjais. Pirma dėl to, kad man patinka jiems padėti, o antra – jie nėra tokie reiklūs, su jais paprasčiau, galiu įdėti visą širdį ir sielą į kūrinį, o jie būna dėkingi.
Mūsų žvaigždės yra išlepę, joms sunku įtikti, prie jų reikia taikytis, daug diskutuoti ir kartais net ir draugiškai pakonfliktuoti.
Dabar turiu neoklasikinį projektą. Dirbu su naujai besikuriančia grupe „Fratres“, kas lotyniškai reiškia brolius. Jai vadovauja nenuilstantis Vitalijus Neugasimovas.
Taip pat dirbu su grupe „2 Donatai“. Kol kas per daug atskleisti negaliu, bet jau visai netrukus bus didelis akibrokštas, nes žmonės iš šios grupės to tikrai nesitiki ir nelaukia.
Daug laiko atima „Lietuvos balsas. Kartos“. Turime ir užklasinės veiklos kartu su Daniele. O šiaip, patyliukais svajoju apie savo prodiuserinę kompaniją.
– Na ir labai įdomu, kas gi paskatino dalyvauti šou „Lietuvos balsas. Kartos“? Ar noras pasireklamuoti prieš kuriant prodiuserinę kompaniją?
– Atvirai sakant – ne. Istorija labai paprasta – Danielė yra mano labai gero draugo pusseserė. Kažkada bendraujant jis užsiminė, kad turi dainuojančią giminaitę ir paklausė, ar galėčiau paklausyti. Atsakiau, kad žinoma, nes visada domiuosi jaunais talentais. Pasiūliau jai atvažiuoti pas save, o aš šiuo metu gyvenu ir dirbu Šeduvoje.
Mane labai nustebino jauno žmogaus profesionalumas. Ji turi visus reikalingus duomenis scenai. Prie viso to – ji yra labai stabili. Sakiau, kad kažką su jos talentu reikia daryti. Kadangi „X faktoriaus“ atrankos jau buvo pradėtos filmuoti, beliko eiti į „Lietuvos balsą. Kartos“.
Labiau norėjosi parodyti Danielę, o ne save. Darbais aš nesiskundžiu, o jos karjerą reikia pajudinti, nukreipti tinkama linkme, kad nešvaistytų savo talento.
– O kokie pirmieji įspūdžiai apie projektą?
– Mačiau labai daug talentingų žmonių, mane tas labai žavi ir užveda. Visų lygis yra aukštas. Žinau, kad kituose pogrupiuose irgi bus stiprių ansamblių.
Beje, turiu pastebėti, kad prie projekto dirba labai profesionali komanda – viskas yra apgalvota, derinamas kiekvienas žingsnis. Nuostabūs muzikantai, muzikos pedagogai. Dirba mano sena pažįstama Rosita Čivilytė, su kuria yra visada nuostabu dirbti. Labai džiugu matyti tokį scenos grandą. Sulaukti iš jos komplimento yra mažytė šventė.
– Mokytoju pasirinkote Beną Aleksandravičių iš grupės ba., nes minėjote, kad su juo vieninteliu iš dabartinių projekto mokytojų dar nesate dirbęs. Gal ateityje galime tikėtis jūsų bendradarbiavimo ne tik projekte, bet ir už jo ribų?
– Atvirai sakant, aš labai norėčiau. Jis yra žmogus, gerąją prasme, nurautu stogu. Jei žmogus iš tikrųjų iki ausų galiukų yra įklimpęs į tai, ką daro, aš jį vadinu psichiniu ligoniu. Vėlgi – ne iš blogosios pusės. Jeigu tik kuo nors būčiau jam reikalingas ar naudingas – tikrai klimpčiau į tą liūną kartu. Ateitis parodys. Benas nuspręs.
– Tikrai bus įdomu sulaukti, kaip gi viskas pasisuks. Tiesa, Mariau, po pasirodymo sulaukėte įvairių komentarų. Pavyzdžiui, feisbuke, oficialiame „Lietuvos balso“ puslapyje, kai kurie piktinosi, kad jūs kiek per daug kalbėjote, neleidote pasireikšti Danielei. Kaip į visą tai reaguojate pats?
– Aš reaguoju normaliai, nes ne pirmą dieną esu šou biznyje. Žinau, kas yra komentarai ir kas juos rašo. Tos pastabos yra vertos dėmesio dėl to, kad manęs iš tikrųjų buvo per daug. Tačiau aš rodžiau iniciatyvą ir stengiausi daug kalbėti už Danielę, nes ji dar jauna ir jai sunku bendrauti, kalbėti viešai. Su senais scenos vilkais jau tarėmės, kad turiu duoti eterio ir savo scenos partnerei. Kitoje laidoje pasižadu neužgožti Danielės.
Tiek dėmesio, kiek man reikia, aš pasiimu kitoje laidoje – „Dviračio žiniose“. Kartais pasimaivyti prieš kameras man patinka, tam ten ir dirbu. O „Lietuvos balse“ taip elgiausi ne dėl dėmesio trūkumo – labiau dėl pagalbos, nes tuščių tarpų negali būti, žiūrovui turi būti įdomu, kad jis neperjungtų kanalo.
– Kalbant apie „Dviračio žinias“, kur su kolega Juozu Gaižausku įkūnydami lakūnus atliekate miestų himnus, ar tik dėl dėmesio šioje laidoje vis norisi būti, ar yra daugiau priežasčių?
– Pradėkime nuo to, kad Haroldas Mackevičius, Gintaras Ruplėnas ir Vytautas Šerėnas man buvo ir yra didžiausi autoritetai. Net ir šiandien Haroldas yra mįslingiausia asmenybė, nes jis beprotiškai protingas, ramaus būdo, tačiau moka greitai priimti sprendimus. Džiaugiuosi, kad turiu garbės su juo dirbti.
Man patinka teatras, kinas, patinka bendrauti su aktoriais. Pavyzdžiui, su Juozu Gaižausku, esame ne tik kolegos, bet ir draugai. Man, kaip neprofesionaliam aktoriui, buvimas tarp jų yra didelis džiaugsmas.
O eteris yra lengvas adrenalinas. Žmonės pasiima jo iš skirtingų veiklų – kelionių, lenktynių, medžioklių ar sporto. Jaučiuosi eteryje gerai, kaip žuvis vandenyje. Nejaučiu jokios baimės. O jei gerai jaučiuosi – turiu ten ir būti.
– Taigi, dar kartą turėjote galimybę pasimatuoti atlikėjo vaidmenį projekte, tad galbūt ateityje dažniau jus matysime nebe kaip prodiuserį, o kaip muzikantą?
– Yra labai geras posakis – Dievas tau turi planą, o tu esi to plano dalis. Kad ir kiek aš beplanuočiau sėdėti studijoje, kas man labiau patinka, nei būti scenoje, niekada negaliu žinoti, kaip pasisuks gyvenimas, todėl turiu stebėti man siunčiamus ženklus ir priimti iššūkius bei neužsisėdėti. Nedegu troškimu būti garsiu atlikėju, bet, jei likimas pašauks – eisiu.
