„Ši žinia mane pasiekė netikėtai. Vienu metu ir skaudu, ir pikta. Norėtųsi jį pabarti. Kaip gi taip? Negerai... Ne todėl, kad nuodėmė prieš Dievą, bet dėl to, kad aš savęs vis klausiu: „Ko gi tu man nepasakei, nepaskambinai, neatvažiavai?“, – portalui Žmonės.lt kalbėjo R.Tuminas.
Nors šiuo metu režisierius vis dar Maskvoje, jis sakė savaitgalį atvyksiąs į Lietuvą, kad galėtų dalyvauti V.Šapranausko laidotuvėse.
Teatro režisierius sakė, kad apie tokį galimą Vytauto poelgį jis nė akimirką nebūtų pagalvojęs. Jie kartu svajojo dirbti ir Rusijos sostinėje.
„Ne kartą galvojome susitikti Maskvoje ir čia kartu padirbėti. Vis atidėliodavome. Tie planai vis dar yra mano mintyse. Negaliu patikėti, kad jis neprašė pagalbos, prieš įvykdydamas sau tokį nuosprendį“, – neslėpė liūdesio Rimas Tuminas.
Mano mintyse jis ir liko toks – gilus, įžvalgus, velniškos reakcijos, jautrus ir sveiko humoro jausmo žmogus. Visi jį mėgo, o jis buvo didžiausias gyvenimo improvizacijos maestro.
Režisierius sakė, kad nepaisant jo niūrios dabartinės nuotaikos, mintijant apie aktorių ir jų bendrus darbus, veidu perbėga šypsena.
„Kaip bepykčiau dabar ant jo, bet mano atmintyje iškyla daugybė scenų iš repeticijų ar spektaklių, kurios nejučia priverčia mane nusišypsoti. Taip, aš pagaunu save besišypsantį. Mano mintyse jis ir liko toks – gilus, įžvalgus, velniškos reakcijos, jautrus ir sveiko humoro jausmo žmogus. Visi jį mėgo, o jis buvo didžiausias gyvenimo improvizacijos maestro. Nepaisant to, jis buvo velniškai vienišas“, – pasakojo režisierius.
Rimas Tuminas, prisimindamas V.Šapranausko pasirodymus scenoje ir darbą su juo, neslėpė – buvo visko, tačiau ryškiausiai atmintyje įstrigo džiaugsmą ir geras emocijas teikiantis aktoriaus amplua.
„Buvo ir konfliktų, tačiau ne juos atsimenu, o tuos džiugius momentus. Juos Vytautas dovanojo tiek teatre dirbantiems, tiek jį mėgstantiems žmonėms. Tokį aš jį ir atsiminsiu“, – portalui Žmonės.lt sakė R.Tuminas.
V.Šapranauskas Vilniaus mažajame teatre su režisieriumi Rimu Tuminu pradėjo dirbti 1990 metais. „Kai prasidėjo „Vyšnių sodo“ repeticijos, aš išėjau iš Rusų dramos teatro ir perėjau į Mažąjį. Aš, beje, buvau pirmasis šio teatro darbuotojas – ar tik ne ūkio dalies vedėjas? Dar nebuvo Mažojo teatro, o mano pareigos jau buvo“, – taip pats aktorius apie šį karjeros vingį pasakojo Gražinos Baikštytės pernai pasirodžiusioje knygoje „Rimo Tumino sodas“.
Be „Vyšnių sodo“, talentu apdovanotą aktorių Vilniaus mažajame teatre žiūrovai matė spektakliuose „Čia nebus mirties“ (1990 m.), „Galilėjus“ (1992 m.), šio teatro simboliu tapusiame „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1994 m.), „Maskaradas“ (1997 m.), „Revizorius“ (2001 m.), „Belaukiant Godo“ (2002 m.) ir „Trys seserys“ (2005 m.).
Aktorius ir TV laidų vedėjas Vytautas Šapranauskas iš gyvenimo pasitraukė savo 55-ojo gimtadienio išvakarėse.
