Šiandien, pasakodama savo istoriją K.Raginienė primena – „jeigu savo artimoje aplinkoje turite neseniai pagimdžiusią moterį, paklauskite, kaip ji jaučiasi, pasiūlykite jai savo pagalbą, tai labai svarbu‘‘.
Projekto „Tylūs balsai“ iniciatorė, žurnalistė Greta Kondrataitė-Paleckienė antrina K.Raginienės išsakytoms mintims ir tikina, kad pagalba neseniai pagimdžiusiai moteriai yra labai svarbu, tačiau dar svarbiau, kad moteris neliktų viena ir vieniša su savo skausmu ir užklupusiais sunkumais bei išdrįstų kreiptis pagalbos.
Kamelija dalijasi savo patirtimi ir primena moterims, kaip svarbu nelikti vienoms, kalbėtis ir įgarsinti patiriamus sunkumus ne tik sau, bet ir artimiesiems.
Kaip apibūdintumėte savo patirtį po gimdymo? Kas jums buvo labiausiai netikėta?
Nėštumo metu socialiniuose tinkluose vis matydavau moterų pasidalinimus apie tą stebuklingą ir begalinę meilę savo kūdikiui vos tik jį išvydus. Kai aš pagimdžiau, tos begalinės meilės nejutau, jutau kažkokią tuštumą ir keistą jausmą. Galvojau, gal esu nenormali, gal su manimi kažkas ne taip, kodėl aš nemyliu savo mažylės? Tos begalinės meilės aš taip ir nepajutau, meilė mažylei auga po truputį.
Taip pat, prieš gimdymą per daug idealizavau motinystę, tikrai ne viskas yra taip gražu, kaip dažnai nuomonės formuotojos tai transliuoja internete. Taip pat buvo keista, kodėl po gimdymo gydytojai ir visas personalas nepasiteiravo, kaip aš jaučiuosi? Visas personalo dėmesys buvo skirtas tik kūdikiui.
Mano būsena ir toliau blogėjo, kol galiausiai atsidūriau psichiatrijos ligoninėje.
Ar buvote girdėjusi apie pogimdyminę depresiją prieš gimdymą? Žinojote, ko galima tikėtis?
Apie pogimdyminę depresiją buvau girdėjusi, skaičiusi straipsnių internete, tačiau, maniau, kad manęs ji tikrai neužklups, nes vaikelis buvo labai laukiamas su didžiuliu džiaugsmu. Maniau, kad pagimdžiusi ir pirmą kartą jį pamačiusi būsiu pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Labai gaila, kad mane prižiūrinti akušerė-ginekologė nė karto nepasiteiravo, kaip aš jaučiuosi emociškai, ji domėjosi tik mano fizine sveikata. Nors nerimas mane pradėjo kamuoti jau nėštumo metu.
Kada pradėjote pastebėti, kad kažkas gali būti ne taip su jūsų emocine būsena po gimdymo?
Kai praėjo trys dienos po gimdymo pastebėjau, kad nesijaučiu laiminga, dažnai pradėjau verkti, jaučiausi visiškai be energijos ir motyvacijos. Galvojau, kad tai tik hormonų audra ir tikėjausi, kad viskas praeis savaime per keletą savaičių, bet deja...
Kokie buvo pagrindiniai simptomai? Juos pastebėjote pati?
Pirmuosius simptomus pastebėjo mano šeimos nariai – kad pradėjau dažnai verkti ir nieko nenorėjau veikti. Pati kiekvieną dieną pradėjau jaustis vis blogiau, didėjo nerimas, verksmingumas, prasidėjo panikos atakos, pradėjau net galvoti apie savižudybę, nes atrodė bus lengviau pasitraukti iš gyvenimo nei kentėti šią būseną.
Kur ieškojote pagalbos dėl savo emocinės būklės?
Pirmiausiai apie savo būseną papasakojau savo vyrui, paskui kitiems šeimos nariams. Nusprendžiau kreiptis į psichiatrę, ji man išrašė vaistų, pradėjau lankyti ir psichologės konsultacijas, tačiau mano būsena ir toliau blogėjo, kol galiausiai atsidūriau psichiatrijos ligoninėje.
Ar jautėte, kad aplinkiniai žmonės supranta, ką išgyvenate? Kaip jie reagavo?
Artimieji sunkiai susitaikė su tuo, kad išgyvenu šią baisią būseną, jiems atrodė, kad turėčiau būti laiminga, nes dukrelė gimė sveika ir stipri. Tačiau jie nuoširdžiai stengėsi mane palaikyti. Manau, kad niekas nesupras pogimdyminės depresijos, jei nėra jos patyręs.
Kokios paramos, jūsų nuomone, trūko labiausiai?
Labiausiai trūko gydytojų paramos, nes pagimdžiusios mamos niekas iš personalo nepasiteirauja, kaip ji jaučiasi emociškai, ar jai viskas gerai.
Kaip jūs tvarkėtės su pogimdymine depresija? Ar buvo taikomas specifinis gydymas?
Niekada nepamiršiu tos dienos, kai supratau, kad be profesionalios pagalbos nebesusitvarkysiu... Nerimas ir beviltiškumo jausmas buvo toks didžiulis, kad nusprendžiau jog lengviau būtų pasitraukti iš gyvenimo nei kentėti šią būseną. Apie viską papasakojau mamai, ji pasitarusi su psichiatre nusprendė, kad man reiktų atsigulti į ligoninę. Ligoninėje praleidau 3 savaites, man buvo pritaikyti vaistai, kuriuos geriu dar ir dabar, taip pat turėjau psichologės konsultacijas. Grįžusi iš ligoninės pradėjau lankyti dienos stacionarą, kurioje vyksta įvairios terapijos ir užsiėmimai.
Kaip ilgai truko jūsų sveikimas?
Nuo gimdymo praėjo 10 savaičių, nors geriu vaistus ir lankau terapijas, dar nesu pasveikusi – esu sveikimo kelyje. Situacija jau tikrai geresnė, bet karts nuo karto dar apima liūdesys, nerimas, verksmingumas. Tačiau dabar lengviau su tomis emocijomis tvarkytis. Taip pat atsiranda noras ir motyvacija rūpintis dukra.
Visoms moterims, kurios išgyvena panašius jausmus patariu kreiptis pagalbos į specialistus ir nedelsti.
Kaip, jūsų nuomone, visuomenė žiūri į pogimdyminę depresiją?
Kol kas dar labai mažai yra kalbama apie pogimdyminę depresiją, moterys vengia apie tai kalbėti, nes dažnai lieka nesuprastos, aplinkiniai stebisi – „kaip jos gali nesidžiaugti savo vaiku ir jaustis blogai“.
Kokį visuomenės spaudimą teko jums patirti?
Iškart po gimdymo patyriau spaudimą dėl žindymo. Ligoninėje tiesiog vertė per prievartą tą daryti, nors žindyti aš visai nenorėjau, tačiau gydytojai kartojo, kad privalau žindyti, kitaip aš būsiu bloga mama ir vaikas neaugs sveikas, jei pradėsiu maitinti pieno mišiniu... Gydytojai net nenorėjo klausytis, kad pieno neturiu pakankamai ir mano mažylė yra alkana. Visas dienas ji verkė, kol negrįžom namo ir nepamaitinom jos pieno mišiniu.
Ką patartumėte kitoms moterims, kurios galbūt patiria panašius išgyvenimus, jausmus?
Visoms moterims, kurios išgyvena panašius jausmus patariu kreiptis pagalbos į specialistus ir nedelsti.
Kaip ši patirtis pakeitė jūsų požiūrį į motinystę ir gyvenimą apskritai?
Supratau, kad motinystė yra be galo sunkus darbas ir nė viena moteris nėra apsaugota nuo pogimdyminės depresijos. Depresijai nesvarbu, kiek tu esi pasiruošusi motinystei, koks tavo statusas, ar amžius – ji gali užklupti kiekvieną mamą. Todėl patarčiau kiekvienai būsimai mamai pasidomėti apie tai.
Kokią žinutę norėtumėte perduoti kitoms moterims ir jų šeimoms?
Jeigu savo artimoje aplinkoje turite neseniai pagimdžiusią moterį, paklauskite, kaip ji jaučiasi. Pasiūlykite jai savo pagalbą, pabūkite su vaikeliu, leiskite jai bent šiek tiek laiko skirti sau, tai labai svarbu. O mamoms, kurios patyrė, ar šiuo metu patiria pogimdyminę depresiją, žinokite, kad jūs nesate vienos, ir su laiku viskas tikrai išsispręs, jei tik išdrįsite kreiptis pagalbos.
Psichologės Editos Pakalnienės komentaras:
Ši istorija atskleidžia sunkų moters kelią link laimingos motinystės. Pogimdyminės depresijos priežastys yra įvairios ir vienos moterys suserga lengva forma, kitos sunkia, bet svarbiausia, kad istorijos herojė kreipėsi pagalbos į psichinės sveikatos specialistus ir jos sveikata gerėja.
Labai yra pavojinga savo gyvenimą lyginti su socialiniuose tinkluose kuriamais motinystės standartais, idealais.
Dažnai žmogaus kančių priežastis – dideli lūkesčiai, šiuo atveju – motinystei. Kuo daugiau tikimasi iš gyvenimo (motinystės), tuo labiau nusiviliama, jei to negaunama. Taip pat labai yra pavojinga savo gyvenimą lyginti su socialiniuose tinkluose kuriamais motinystės standartais, idealais.
Gyvenime kiekvienas žmogus nori kontroliuoti, tai, kas vyksta su juo, bet, deja, aplinka, pats žmogaus organizmas gali elgtis ne taip, kaip norėtųsi. Po gimdymo dažnai moters organizmo hormonų pusiausvyra sutrinka, pvz., organizmas gamina mažiau hormonų, atsakingų už laimės, malonumo jausmus, bet daugiau hormonų, atsakingų už nerimą, baimę, liūdesį, pyktį, todėl gali vystytis pogimdyminė depresija.
Be to, meilės jausmą kūdikiui sukelia hormonas oksitocinas. Šio hormono lygis pas kiekvieną žmogų skirtingas, todėl kiekvienas žmogus myli skirtingai. Būna atvejų kai moteris vaikystėje yra patyrusi daug psichologinių traumų, jos niekas neapkabindavo, nemyluodavo, ypatingai jeigu trūko švelnumo, jos organizme oksitocino yra mažiau ar jis silpniau veikia, tuomet ir dėl to jai gali būti sunku mylėti.
Mylėti galima mokytis, laikant kūdikį ant rankų, jį glostant, sūpuojant, žaidžiant, dainuojant lopšines, o svarbiausia motina gali mokytis dar labiau besąlygiškai priimti save ir savimi pasirūpinti. Pogimdyminės depresijos prevencijai yra būtinas šiltas, atjaučiantis, moters autonomiją palaikantis ryšis su ligonines personalu, artimaisiais. Pati moteris turi spręsti, kaip maitinti vaiką, natūraliai žindyti ar maitinti su pieno mišiniais, drąsiai išdrįsti klausti ir gauti nuoširdžius atsakymus į klausimus apie motinystę, pagalbą sau.
Laimingos motinystės pradžios kelrodžiai galėtų būti moters žinios apie savo kūną, sveikatą, gimdymą, vaiko auginimą, savęs priežiūrą, nuolatinis savo psichologinio atsparumo stiprinimas, palaikanti, drąsinant, atjaučianti socialinė aplinka.
Projekto „Tylūs balsai“ iniciatorė G.Kondrataitė-Paleckienė tikina, kad tik kalbantis ir dalinantis vyksta teigiami pokyčiai, tad kviečia moteris patyrusias pogimdyminę depresiją išdrįsti pasidalinti savo istorijomis ir taip įkvėpti drąsos ir kitoms moterims, paskatinti jas prabilti, jeigu reikia, patarti kreiptis į specialistus, ieškoti pagalbos. Savo istorijas galite atsiųsti el. p.: tylus.balsai@gmail.com
Kur kreiptis, jei šiuo metu reikia pagalbos:
- Pagalbos moterims linija – emocinė pagalba moterims, išgyvenančioms vidinius sunkumus. Tel. 8 800 66366 visą parą, pagalbosmoterimslinija.lt
- Jei patiriate krizinį nėštumą – www.krizinionestumocentras.lt
Krizinio nėštumo centras teikia pagalbą patiriančioms: krizinį nėštumą, pogimdyminę melancholiją/depresiją, persileidimą/ naujagimio netektį, sunkias emocijas po nėštumo nutraukimo. Tel. +370 603 57912, pagalba@krizinionestumocentras.lt - Tėvų linija – psichologų konsultacijos telefonu tėvams, įtėviams, globėjams, seneliams. Tel. 8 800 90012 I–V 9–13 val. ir 17–21 val., tevulinija.lt.
- Mamos linija – anoniminė emocinė parama el. laiškais, skirta mamoms, išgyvenančioms motinystės melancholiją: laiskaimamai@mamoslinija.lt, mamoslinija.lt.
- Ankstukų pagalbos linija – parama ir pagalba šeimoms, susilaukusioms neišnešioto naujagimio. Tel. +370 612 03800 visą parą, ankstukai.lt.
- Neišnešiotukų pagalbos linija – paramos ir pagalbos linija šeimoms, susilaukusioms neišnešioto naujagimio. Tel. +370 699 80008, padeduaugti.lt.
- Kitų emocinės pagalbos linijų kontaktus rasite čia: https://pagalbasau.lt/gaukpagalba
