Koncerto, kuris bus rodomas kovo 22 dieną, žiūrovus LNK kvies užsukti į Mariaus vaikystės namus, kurie jaunam vyrui kelia daugiau skaudžių nei šiltų prisiminimų, bet kuriuos jis pasiryžęs atstatyti, susitiks su jo pagrindinės mokyklos mokytoja ir vaikų dienos centro vadove bei sužinos, kokią svajonę Mariui jau pavyko įgyvendinti, rašoma televizijos pranešime spaudai.
Savaitgaliais nenorėdavo grįžti namo
„Mes mylėjome mamą. Su broliu visada kartu su ja būdavome. Vaikystės namuose augome trise – aš ir dar du broliai. Vieno jų netekau. Geriausi santykiai ir buvo su amžiną atilsį broliu.
Kasdienybėje buvo visokių dienų – buvo gerų ir buvo blogų. Daugiausia buvo blogų. Beveik diena iš dienos namuose buvo geriama, vedamas asocialus gyvenimas. Būdavo kelios dienos, kai tėvai padarydavo pertrauką, bet po jos vėl toliau gerdavo.
Būdavo dienų, visi tai žino, kad namuose nebūdavo net duonos riekelės. Tada nueiname pas draugus ar dar kur ir kažkaip maisto prasimanydavome, – pasakoja Marius. – Mes patys išmokome ir maistą gaminti, ir indus plauti, ir tvarkytis. Viską patys išmokome. Gyvenimas visko išmokė.“
Nuo pat pirmos klasės tėvai Marių išleido į internatinę mokyklą, iš kurios į namus jis grįždavo tik savaitgaliais.
„Teisybę pasakius, iš ten nenorėdavau išeiti. Žinojau, jog mokykloje visada būsiu švaroje, aprengtas, pavalgęs. Man apie nieką daugiau nereikėjo galvoti – tik mokytis. Todėl savaitgaliais nenorėdavau išeiti, bet privalėjau. Būdavo ir ašarų.
Po kiek laiko tapo ramiau, pripratau prie tos tvarkos gyvenime, kad grįši namo ir jau kitą vaizdą matysi, matysi tai, ką turi pamatyti. Mama kitokiame stovyje nei turėtų būti. Draugai. Sugėrovai“, – pradinės mokyklos laikus prisimena Marius.
Mokykloje patyrė patyčias, nes buvo kitokie vaikai
Kai po pradinių klasių teko pereiti į kitą mokyklą, Marius prisimena, jog priprasti buvo sunku.
„Su mokytojais sutardavau, bet buvo visko. Mes buvome kitokie vaikai. Nepasiturintys. Asocialūs. Kitas sluoksnis. Iš karto tokie vaikai skiriasi nuo kitų. Iš karto matosi: pastatyk vaiką iš pasiturinčios šeimos, ir pastatyk iš asocialios šeimos. Iš karto matosi skirtumas.
Su broliu stengiamės klausyti, bet būdavo visko – būdavo ir kažkokių pykčio protrūkių, buvo ir patyčių: pasižiūrėk, kaip apsirengęs, pasižiūrėk kaip atrodai, pasižiūrėk, kokie tavo batai“, – metus mokykloje prisimena Marius.
Kai mokėsi pagrindinėje mokykloje, Marius tuo pat metu lankė ir „Gelbėkit vaikus“ dienos centrą.
„Kai ten nuėjau, pirma kas krito į akis – žaidimų kompiuteris. Pirmas įspūdis buvo labai geras. Žinoma, vaikai, mokytojai, auklėtojos. Dienos centro darbuotojai buvo auksiniai žmonės. Dienos centro direktorė mus labai mylėjo, visus mylėjo“, – prisimena Marius.
Pasak jo, lankydamas vaikų dienos centrą jis pamatė, jog yra kitas gyvenimas.
„Pamačiau jūrą. Beveik kiekvieną vasarą stovyklaudavome Šventojoje. Vaikų dienos centras man davė labai daug – tapo labai didele paskata mano gyvenime. Jei nebūčiau lankęs vaikų dienos centro, gal visai kitaip būtų susiklostęs mano gyvenimas.“
Turi tikslą – prikelti vaikystės namus antram gyvenimui
Dabar Mariaus gyvenimas klostosi Didžiojoje Britanijoje, kur jaunas vyras išvyko užsidirbti.
„Išsikėliau sau tikslą – sutvarkyti vaikystės namus. Juos nusipirkau tam, kad prikelčiau antram gyvenimui. Nors ateities tuose namuose nematau – skaudu, kai prisimenu, kokie tie namai buvo, ir kuo virto – noriu į juos atvažiuoti kaip į vasarnamį, kaip į vietą, kurioje galėsiu ramiai pabūti, kai bus sunku, pabūti su savimi“, – planais dalinasi Marius.
Kaip seksis juos įgyvendinti, pasak jo, priklauso nuo finansų: „Šiuo metu laisvo laiko beveik neturiu, nes turiu įgyvendinti savo tikslą. Naujus langus jau sudėjau. Dabar planuojami kiti darbai – vandentiekis, kanalizacija. Po truputį, laiptelis po laiptelio – viską sutvarkysiu.“
Kartą du per metus į Lietuvą grįžtantis vyras vaikystės namų atstatymu rūpinasi nuotoliu, o grįžęs į gimtąjį miestą pirmiausia skuba aplankyti brolio, močiutės ir tėčio kapų. Kaip neteko brolio ir kaip vienas, dar būdamas vaikais, turėjo organizuoti jo laidotuves, kaip vienas iki pat mirties rūpinosi po kelių insultų iš lovos atsikelti nebepajėgusia močiute, o vėliau – ir pasiligojusiu tėčiu, kodėl po daugybės pastangų padėti alkoholiu smarkiai piktnaudžiaujančiai mamai ir broliui galiausiai nusprendė liautis ir kaip, sako pats Marius, paleisti juos į gyvenimą, jis papasakojo „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerto per LNK organizatoriams.
Tą kartą vyras specialiai grįžo į Lietuvą ir aplankė ne tik artimųjų kapus ir paauglystėje jį priglaudusią bei nuo to laiko mama vadinamą tėvų kaimynę, bet kartu su filmavimo komanda nuvyko pas vidurinės mokyklos klasės mokytoją bei „Gelbėkit vaikus“ dienos centro, kurį lankę apie septynerius metus, vadovę.
Vaikų dienos centrai padėjo užauginti jau trečią kartą vaikų
Organizacija „Gelbėkit vaikus“ prieš beveik 30 metų pirmoji Lietuvoje ėmė steigti vaikų dienos centus. Tuomet pagrindinis vaikų dienos centrų tikslas buvo priimti ir suteikti saugią aplinką vaikams iš su didelėmis problemomis susiduriančių šeimų. Tada ir dabar vaikų dienos centrai ne tik rūpinasi, kad vaikai bent kartą per dieną gautų pilnaverčio maisto, padarytų namų darbus, bet ir padeda jų šeimoms: kai reikia – aprūpina priemonėmis vaikų mokslams, kitais būtiniausiais buities daiktais. Dabar vaikų dienos centrus siekiama atverti vaikams iš įvairių šeimų. Čia vaikai po pamokų toliau ugdomi, rūpinamasi jų užimtumu: turiningu laisvalaikiu, pramogomis. Iš viso „Gelbėkit vaikus“ dienos centruose ugdoma jau trečia vaikų karta.
Kovo 22 d., penktadienį, LNK televizija jau 14-ą kartą transliuos „Gelbėkit vaikus“ paramos koncertą, kuriame parodys ir papasakos, kokį pokytį vaikų dienos centrai sukuria juos lankančių vaikų gyvenimuose bei kvies žiūrovus prisidėti dienos centrų išlaikymo. Tai padaryti galima jau ir dabar: telefono numeriu 1407 – auka 3 eurai, 1416 – auka 5 eurai, 1415 – auka 10 eurų. Vaikų dienos centrams skirti didesnę sumą galima portale „Aukok.lt“, pasirinkus projektą „Už vaikystę 2024“.