„Panevėžyje gyvenau iki 18-kos, o paskui persikrausčiau mokytis į Vilnių. Nebuvau kaskadininkas, tiesiog mėgau parkūrą, nes turėjau sugebėjimus, kurių reikia. Bendravau su kaskadininkais, todėl kartais tekdavo nusifilmuoti. Šiaip mano pagrindinis uždarbis buvo iš tatuiravimo. Gyvenau iš to, tačiau greta tatuiravimo užsiėmiau parkūru, treniravau vaikus“, – portalui Žmonės.lt pasakojo Mindaugas.
Vaikinas kalbėjo, kad jam teko nusifilmuoti keliuose filmuose, pavyzdžiui, neseniai pasirodžiusiame filme „Sibirietiškas auklėjimas“. „Būdavo, kad reklamose tekdavo nusifilmuoti, reikėdavo kokį saltą, kūlverstį padaryti“, – teigė M.Baltuška.
Nuo vaikystės patiko gimnastika ir kovos menai
Panevėžietis atviravo, kad jau nuo mažumės patiko gimnastika ir kovos menai. „Gyvenau Panevėžyje, ten nelabai gali tuo užsiimti. 10-ties metų mane nuvedė į karatė užsiėmimus. Lankiau iki tol, kol išvažiavau į Vilnių. Gal gale truputį apstojau, nes pradėjau daugiau laiko skirti piešimui. Be to, gal ir pervargau nuo visų užsiėmimų. Bendraklasis šoko breiką ir pažinojo kelis tokius vadinamuosius trickerius. Pasiūlė jis man susisiekti su jais. Gavau telefono numerį, susiskambinau, kad susitiktumėme ir jie mane pamokytų daryti salto. Nuvažiavau pradžiai į Smilgius, buvo žiema, mokė mane daržinėje – taip viskas prasidėjo. Paskui atėjo vasara, karjeruose prie Bernatonių šokinėdavome. Kai persikrausčiau į Vilnių, aš nežinojau nei parkūro slengo, nei kas gerai tai atlieka. Tiesiog šokinėjau ir mokiausi salto. Kai persikrausčiau į sostinę, tai prasiplėtė akiratis ir labiau pradėjau tuo domėtis“, – pasakojo vaikinas.
Treniruodamasis Mindaugas išvengdavo traumų, nes niekada nebandydavo padaryti daugiau, nei gali. „Treniruotėse sudėtingesnių pratimų niekada nedarydavau „va bank“: išeis ar neišeis. Visada sakiau, kad niekur nenuskubėsi, ko šiandien nepadarei, padarysi rytoj. Reikia treniruotis ir galvoti, viską daryti saugiai“, – buvo tvirtai įsitikinęs jaunuolis.
Metė studijas dėl tatuiruočių meistro darbo
Mindaugas ne atsitiktinai pradėjo daryti tatuiruotės. Vaikinas Panevėžyje baigė dailės mokyklą, nuo mažumės jam patiko piešti. „Stojau į Vilniaus dailės akademiją, į grafikos specialybę. Tai buvo mano pagrindinis noras. Kaip atsarginį variantą pasirinkau grafikos dizainą Technologijų dizaino kolegijoje. Į akademiją neįstojau, pagalvojau, kad pasimokysiu kolegijoje metus, o tada pabandysiu perstoti. Kolegijoje iš pradžių viskas patiko, tačiau po antro kurso viskas įgriso. Supratau, kad nelabai to noriu. Bendramokslis užsiminė apie tatuiruotes. Man iš pradžių tai atrodė tikra mistika, nieko apie tai nežinojau“, – prisiminė M.Baltuška.
Mindaugas pasakojo, kad iš pradžių nuėjo į vieną studiją, paskui į kitą. Nuėjęs į pirmą vaikinas nusprendė mesti studijas, nes suprato, kad tai ne jo pašaukimas. „Maniau, kad neverta baigti studijų, nors ir metai bebuvo likę, geriau laiką išnaudoti siekiant to, ko noriu ir kas man patinka. Pradėjau mokytis, braižiau linijas, piešiau klientams eskizus, bendravau su jais. Vėliau gavau techniką ir galiausiai pradėjau dirbti studijoje“, – pasakojo M.Baltuška.
Lemtinga kelionė į Norvegiją
Iš Panevėžio kilęs vaikinas prisipažino, kad pradžioje tatuiruotes darėsi sau. „Neskaičiavau, kiek turiu, nes vienos mažesnės, o kitos susideda iš kelių. Kiekviena tatuiruotė man turi simbolinę reikšmę. Man ne pats piešinys turi reikšmę, o tai, kada ją pasidarau ir kokį įvykį noriu įamžinti. Kai pasidarai tatuiruotę, to momento nepamirši. Tikrai neduočiau bet kam daryti tatuiruotės: gali daryti bet ką, tik ne bet kas“, – teigė Mindaugas.
Vaikino gyvenimas sostinėje įsivažiavo: jis dirbo tatuiruočių studijoje, mokė vaikus parkūro, tačiau viena lemtinga kelionė pakeitė viską. „Buvau trumpam išvykęs pasisvečiuoti į Norvegiją pas pažįstamus. Nuskridus ten su vienu draugu sutarėm pasitreniruoti. Nuvykome į didelį sporto kompleksą: ten galima važinėtis su BMX dviračiais, yra tinklinio aikštelė, šokių studija, gimnastikos salė, parkas – viskas vienoje vietoje, kad jaunimas būtų užimtas. 20 minučių šokinėjau ir dariau šuolį, nesėkmingai nusileidau ant galvos ir lūžo kaklas. Tas įvyko 2013 gegužės 8 dieną“, – lemtingą šuolį prisiminė M.Baltuška.
Prieš skrydį nenorėjo keliauti svetur
Nors lietuvis Norvegijoje turėjo būti tik savaitę, tačiau dėl traumos Mindaugas užsibuvo svečioje šalyje 10 dienų. Paklaustas, ar niekada nepagalvojo, kad tai buvo lemtis, kad nereikėjo trečiadienį vykti į sporto salę, vaikinas buvo atviras: „Daug apie tai galvoju. Ko gero, iš viso nereikėjo skristi, buvo kažkokia nuojauta. Kažkaip tą kartą nelabai norėjau skristi, nors niekada tokių potyrių nebūdavo. Galvoju ir galvoju, kartais atrodo, kad išprotėsiu. Turiu tokią nuomonę, kad kam lemta skęsti, tas nesudegs. Galbūt ne ten, o kitur būčiau galvą nusilaužęs. O pasekmės gal būtų buvusios baisesnės, o gal geresnės. Gali galvoti, bet yra kaip yra.“
Ką jam prognozuoja gydytojai? „Aš net nenoriu gydytojų klausti. Ką sako jie, tai tik paremta mokslu, daugiausia statistika. Aš pats jaučiu savo kūną. Nesvaigstu, kad tikrai vaikščiosiu 100 procentų. Aš šiuo metu dirbu dėl to ir tikiuosi. Pradžioje gydytojai nenorėjo nieko prognozuoti, nes trauma yra sudėtinga: nėra viskas nutraukta, tačiau viena dalis yra labai sužalota. Tik laikas parodys, reikia dirbti ir žiūrėti“, – portalui Žmonės.lt sakė Mindaugas.
Sutriko pirštų funkcija
Paklaustas, ar vis dar daro tatuiruotes ar nepamiršo piešimo, M.Baltuška pasakojo: „Aš namie piešdavau ir dabar paišau, buvo planų ir į kokią mugę nuvažiuoti, ar ant drobių tuos paveiksliukus perkelti, svarsčiau, ir kaip plakatus parduoti... O tatuiruočių kol kas daryti negaliu. Bandžiau broliui daryti, bet dėl traumos yra sutrikusi pirštų funkcija. Nieko negaliu pirštais tvirtai suimti. Bandžiau broliui daryti, bet labai sunku, nes reikia ir vietą pasiruošti pačiam. Padariau vieną, bet dirbti dar negaliu, o piešti su kompiuteriu ar planšete galiu kaip ir anksčiau. Popieriuje kol kas nelabai išeina, nes negaliu suimti ir paspausti, trūksta jėgos.“
Draugų staigmena Mindaugui
Po nelaimės vaikino draugai nusprendė padaryti jam staigmeną, tačiau jiems teko išduoti savo užmojus Mindaugui, nes norėjo atsiklausti jo leidimo. M.Baltuškos draugai sukūrė internetinį puslapį, kur žmonės galėtų aukoti pinigus jo reabilitacijai ir gydymui. Iš viso dosnūs žmonės jam suaukojo 40 tūkst. litų.
„Aš neplanavau tokių pinigų turėti, todėl net neįsivaizduoju, kur tiksliai bus panaudoti jie. Žinau, kad tai bus skirta reabilitacijai. Aš tiksliai nežinau, esu dar šviežias ir žalias šiame pasaulyje. Kalbėsiu su tais, kurie bandė stotis ar atsistojo iš vežimėlio, kad jie mąsto, kur man protingiau tuos pinigus padėti. Tai man yra dideli pinigai, tokių net savo akyse nesu matęs. Noriu, kad tie žmonės, kurie aukojo, nesijaustų, kad išmetė į balą. Norėčiau atsistoti ant kojų žiūrėsime, kaip bus“, – tikėjimo neprarado Mindaugas.
Vaikinas šiuo metu rašo tinklaraštį internete apie tai, kaip jam sekasi. Jis nusprendė, kad nereikia uždaryti to puslapio, kuriame aukojo žmonės. Šis puslapis toliau veikia, o ir Mindaugui labai patinka prasmingas jo pavadinimas „It goes on“.
