Saulėtąją liepos 24-ąją meilės uoste, Klaipėdoje amžinąją meilę vienas kitam prisiekę Ingrida Voverytė ir Andrius Užpelkis net ir praėjus vestuvių šventei vis dar gyvena neatslūgstančiomis tos dienos emocijomis.
Vis dar gyvos emocijos byloja – ši meilės šventė jiems buvo ypatinga.
O kad ne tik šventė, tačiau ir judviejų meilės istorija ypatinga bei verta romano, atskleidžia jų meilės kelionė, kuri prasidėjo prieš kiek daugiau nei dešimtmetį.
„Svajonių vyrą pamačiau dar mokykloje. Tačiau tuo metu jis manęs dar nelabai ir pastebėjo. Tuo metu aš buvau penktoje klasėje, o jis dešimtoje. Pamačius jį, sau viduje pasakiau, kad užaugus norėčiau tokio vyro kaip jis“, – apie meilę iš pirmo žvilgsnio nuoširdumu bei pozityvumu pakerėjusiam Andriui pasakoja jo žmona tapusi Ingrida.
Laukti, kol ji užaugs, Ingridai neteko. Likimas viską sudėliojo tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje – ji ir jis vėl susitiko po penkerių metų. Tada susitikę jiedu nebeišsiskyrė ir šiandien džiaugiasi švęsdami ne tik santuoką, bet ir 11-os metų draugystę.
Pamačius jį, sau viduje pasakiau, kad užaugus norėčiau tokio vyro kaip jis.
Romantiškai poros draugystei vystantis, Andrius nesuabejojo, Ingrida – ta vienintelė. Klauptis ant kelio ir paklausti ramybės neduodančio klausimo „ar tekėsi už manęs“ jis savo išrinktosios sugalvojo jai to mažiausiai besitikint.
„Buvo pirmadienis, tuo metu dirbau vaikų stovykloje. Grįžusi namo, džiaugiausi, su kokia aktyvia ir linksma vaikų grupę dirbu . Mano vyrukas, įvertinęs mano pakilią nuotaiką, nusivežė mane prie „Olando kepurės“ skardžio.
Pamenu, atėjome ir aš sau pliurpiu, kokia jūra graži, koks oras puikus... Galvoju, kodėl jis nieko neatsako. Atsisuku, o jis klūpi ant kelių, laikydamas rankoje žiedelį. Atsimenu, kad sakė tekstą, tačiau nė vieno žodžio negirdėjau. Visiškai netekau žado. Buvo netikėta. Nepamiršiu to ramybės jausmo, kuris mane apgaubė“, – nepamirštamos dienos akimirka dalijasi Ingrida.
Nepamiršiu to ramybės jausmo, kuris mane apgaubė.
Patarimas nelaukti
Lemtingąjį „taip“ apstulbusiai sužadėtinei ištarus tapo aišku tik viena – laikas vestuvėms. O šios šventės, pasak Ingridos, norėjosi ne tik jiedviem, bet ir judviejų brangiausiems žmonėms. Todėl Užpelkių šeimos vestuvės buvo apsuptos jaukumo, kurį sukūrė artimiausių žmonių būrys.
Kalbėdama apie vestuvių dieną, Ingrida pamini, jog tiek ji, tiek Andrius yra aktyvūs, greiti ir linksmi, todėl ir šventėje pagrindiniu akcentu tapo nuotaikingas vakaro programos vedėjas ir, žinoma, šokiai iki pat paryčių.
Tačiau prieš prasidedant šiam griausmingam vakarėliui sutuoktiniai tądien kaupiantis ceremonijai bažnyčioje išgyveno ir kirbančius jausmus širdyse.
„Net nebūčiau pagalvojus, kad bus tiek jaudulio. Aplinkui nieko nemačiau, tik vyrą. Viduje virė chaosas, norėjosi ir verkti, ir šypsotis. Džiaugsmas buvo begalinis. Kas dar nesat susituokę, noriu garsiai pasakyti: nieko nelaukite, tuokitės!“ – rekomenduoja tuoktis besišypsanti Ingrida.
Vestuvėms būtų užtekę vos 3 dalykų
Nors šiais laikais vestuvių ceremoniją kelti bažnyčioje vis dažniau atsisakoma, Ingrida sako, kad jai ši diena nuo bažnyčios neatsiejama.
„Būtent aš esu labai tikinti, savo meilę man buvo būtina įtvirtinti Dievo namuose. Santuoka man labai reikšmingas etapas“, – apie žengimą prie altoriaus kalba Ingrida.
Be to, bažnyčioje jaunieji laikėsi ir vienos seniausių vestuvių tradicijų – Andrius savo žmoną, pasidabinusia balta suknele, tądien pamatė tik prie altoriaus.
Pašnekovė prasitaria, jog vos pirmą kartą pagalvojus apie vestuves, jai buvo svarbiausi trys esminiai dalykai – mylimas vyras, bažnyčia ir balta suknelė, o visa kita – pagal galimybes. Svarbiausia, jog viskas būtų tikra ir tyra.
Mylimas vyras – buvo, ceremonija bažnyčioje irgi. O sąraše trečiu numeriu besipuikuojanti suknelė? Tikrai taip.
„Visada žinojau, kokios suknelės noriu. Todėl išsirinkti buvo labai lengva. Savo gyvenime sprendimus priimu greitai, daug dalykų darau iš pajautimo. Mėgstu tvarką, minimalizmą, todėl ir mano suknelė turėjo atspindėti mano asmenybę“, – apie savo pasirinktą vestuvinį įvaizdį kalba Ingrida.
Prie baltos suknelės minimalizmą, tvarką ir švarką dievinantys jaunieji derino ir klasikinius balto aukso žiedus.
O prie nuotakos suknelės bei vestuvinių žiedų Ingridai tetrūko vyro pavardės. Nuo šiol ji – Ingrida Voveryte-Užpelke.
