Jėgos metai, kurie per nepatogumus ir sunkumus išmoko stiprybės. Tokie 2021-ieji buvo Svarui. Įprastai gyvenime, kaip pasakoja grupės „G&G Sindikatas“ lyderis, planas A jam visada buvo muzika, tačiau viskas per karantiną apsivertė aukštyn kojomis.
Kol vieni kaip įmanydami nėrėsi iš kailio bandydami kurti naujus verslus bei suktis iš situacijos, žinomas vyras ėmėsi plano B – rankdarbių, kuriems ir anksčiau skirdavo savo laisvą laiką, tiesa, jo mylimai veiklai likdavo ne tiek ir daug. „Atitinkama šiose dirbtuvėse ir aura, jose labai gerai jaučiuosi, čia ne tik dirbu, bet ir ilsiuosi“, – šypsodamasis 15min sako Svaras.
Nors dėl koronaviruso sujaukta rutina ir tik dabar po truputį vėl viskas stoja į savo vietas, dėl vieno Svaras buvo tikras – sunkiu metu visada išties savo pagalbos ranką. Duotą žodį jis tesėjo tapdamas savanoriu mobiliuosiuose punktuose bei ligoninėse, o kiekvienais metais prie žmonių gerovės prisideda ir gimtadienio proga paaukodamas kraujo. Tokia bus ir šių metų gruodžio 30-oji.
– 48-asis gimtadienis. Kokia nuotaika jį pasitinkate?
– Esu mąstęs, ar yra didelis skirtumas tarp gimtadienio ir sukankančio amžiaus. Žinoma, vaikai tai jaučia, bet kai suaugi, visi gimtadieniai tampa vienodi. Fiziškai aš jaučiuosi puikiai, keičiasi tik skaičiai. Įgyjame daugiau patirties, išminties, išmokstame įvairių pamokų. Tik kiekvieną gimimo dieną noriu sau mesti kokį nors iššūkį. Labai juos mėgstu (šypsosi).
– Koks jis bus šiemet?
– Kiekvienais metais lipu į Gedimino kalną, ši tradicija išliks ir tai – nekvestionuojamas klausimas. Anksčiau vieną savo gimtadienį esu atšventęs neįprastai, šį kartą nusprendžiau vėl pakartoti – vienas eisiu į žygį, galbūt tai taip pat taps kasmetine tradicija. Ryte bičiuliai mane nuveš keliasdešimt kilometrų už Vilniaus, o aš ateisiu iki Gedimino kalno.
Per kiekvieną savo gimtadienį turiu dar vieną tradiciją, jos laikysiuosi ir šį kartą.
Žinoma, kai grįšiu į sostinę, bičiuliai mane žada pasveikinti, bet visa diena skirta pabuvimui pačiam su savimi. Žygis yra fiziškai sunkus išbandymas, reikalauja daug ištvermės. Stengiuosi eiti ne tiesiu keliu, autostrada, bet kiek įmanoma labiau miškais, o toks nepatogumas, nekomfortas grūdina. Tuomet susiduri pats su savimi, kartkartėmis man tai labai patinka.
Per kiekvieną savo gimtadienį turiu dar vieną tradiciją, jos laikysiuosi ir šį kartą. Prieš išeidamas į žygį būtinai užsuksiu ir paaukosiu kraujo. Darau tai, ką turiu, kas man atrodo yra svarbu ir prasminga.
– Jūsų gimtadienis – gruodžio 30 dieną, iš karto po Kalėdų, prieš pat Naujuosius metus. Sakoma, kad gražiausiose metų šventėse gimtadieniai dažnai tarsi paskęsta. Kiek šiuose posakiuose yra tiesos?
– Yra keli niuansai. Jei esi ekstravertas ir šventi tam, kad nustebintum milijonus žmonių iš pasipuikavimo, tuomet tikrai sudėtinga. Ir Kalėdos, ir Nauji metai – stiprios šventės, jos gali tave nugalėti (juokiasi). Bet man tai visiškai neaktualu. Niekada neturėjau jokio noro puikuotis, o man, kaip paprastam žmogui, nekyla jokių problemų švęsti gimtadienį tokiu metu. Vienintelis minusas, kai esi vaikas, tas, kad įprastai metuose gauni dvi dovanas, o tie, kas gimė tarpušvenčiu – vieną (juokiasi). Tokia yra tiesa.
– Minėjote, kad kiekvienais metais šią svarbią dieną laikotės savo sukurtų tradicijų. Taip gimtadieniai, kupini jums reikšmingų ritualų, būdavo sutinkami visada?
– Gimtadienius švęsdavau labai įvairiai. Buvo laikotarpis, kai juos sutikdavau renginiuose, koncertuose ar dalyvaudavau spektakliuose. Nepakeičiama tik viena – Gedimino kalnas. Kartais net ir naktį, po darbų, vienas atvažiuodavau ir į jį užlipdavau. Ši tradicija niekada nebuvo nutraukta.
– Kodėl jums ši tradicija tapo tokia svarbi ir nepakeičiama?
– Mėgstu tradicijas, mėgstu kurti dalykus, kurie gyvenime virsta simbolika. Domiuosi istorija, man labai patinka mano šalis, esu prisirišęs prie šio miesto ir labai mėgstu Gedimino kalną, todėl jį nusprendžiau padaryti savo gyvenimo dalimi. Jau daugiau nei dešimtmetį per kiekvieną gimtadienį aš užlipu į šią istorinę vietą. Galima rasti daug tokio gesto simbolikos, tai tarsi mano padėka praeičiai, susitapatinimas su istorija.
– Dažnai gimtadieniai neatsiejami nuo butaforijos, dėmesio ir dovanų. Jums, priešingai, ši šventė asocijuojasi su istoriją menančiomis tradicijomis, buvimu su savimi. Kokia būtų tuomet nemateriali dovana, kurios norėtumėte sulaukti šiais metais?
– Jų sulaukiu labai daug ir ne per gimtadienį (šypsosi) – tai žmonių požiūris, žmogiškumas ištikus kokiai nors sudėtingai situacijai. Jaučiu, kad jie visada pasiruošę suteikti pagalbą, duoti patarimą, pasiūlyti kokią nors veiklą. Vertinu galimybę susipažinti su naujais žmonėmis, tai yra dovana ir grąža, kurią aš gaunu savo gyvenime. Mane supa tikri, patikimi, geri draugai.
– Lyg ir planuojate statyti namus, galbūt tai – irgi gimtadienio dovana sau?
– Ne, tik renovuoju seną namelį. Niekada gyvenime neturėjau nieko bendra su statybomis, niekada nemokėjau atlikti tokio tipo darbų, nieko neišmanau apie statybas (juokiasi). Todėl tai yra puiki proga tapti stipresniam savo vidumi ir savo rankomis ką nors padaryti. Tai yra iššūkis. Tikiuosi, man pavyks (šypsosi).
Vis dar nematau šviesos tunelio gale.
– Praėję metai žmones daug ko išmokė, turbūt nesuklysiu sakydama, jie ypač sudėtingi buvo muzikos ir meno sričių žmonėms. Kokie jums buvo 2021-ieji, kokių pamokų iš jų išsinešate?
– Šie metai man, kaip ir visiems, yra sumaišties metai. Susitikimai tapo nuotoliniai, jaučiame apribojimus, o muzikos pasaulyje yra rimtas štilis renginių prasme, todėl jaučiu, kad sparčiai persikvalifikuoju į kitas sritis.
Kol kas dar nematau galimybės vėl grįžti į įprastą ritmą, muzikinę veiklą, o kada tai įvyks, negaliu spėlioti. Vis dar nematau šviesos tunelio gale. Tačiau visa tai naudinga, nes išmokstame išgyventi bet kokioje situacijoje, randame būdų, kaip viską susitvarkyti. Todėl tai – jėgos metai. Juk gyvenimas nepatogus, vadinasi, nevalingai valingais veiksmais tampame stipresni.
– Karantinas visiems muzikantams smogė turbūt į skaudžiausią vietą – piniginę. Daugelis nuogąstavo dėl atšauktų ar perkeltų koncertų, bet jūs, atrodo, priešingai – nedvejojęs bene pirmasis drąsiai žengėte į ligonines ir stojote akistaton su koronavirusu. Ką jums pačiam reiškė toks žingsnis?
– Ypatingos drąsos nereikia. Arba žmogus tai daro, arba nedaro. Tai – apsisprendimo klausimas, parodantis, koks žmogaus požiūris į valstybę, žmones, su kuriais gyvena, kaip jais rūpinasi kaip pilietis. Aš daviau priesaiką ginti Lietuvą bet kokio priešo akivaizdoje, todėl man net nekilo klausimas, ką darysiu, kai buvo paskelbta informacija, kad renkami savanoriai dirbti ligoninėse. Perskaičiau ir po dešimties sekundžių parašiau – einu. Apie tai net nesvarsčiau. Man tai buvo akivaizdu.
– Kaip tuomet atrodė jūsų dienos? Įsivaizduoju, kad grįžus po darbo ligoninėje, emociškai buvo gana sunku.
– Kai pradėjau savanoriauti, dirbau 47 dienas iš eilės, po savanoriavimo grįždavau prie įprastų darbų, nes duoną juk reikėjo iš kažko valgyti. Kadangi mano duona – rankdarbiai ir kitokie meniniai darbai, iš kurių galima užsidirbti pinigų, po savanorystės kibdavau prie jų, o paskui eidavau miegoti. Viskas labai paprasta.
Nesu cholerikas, kuris trykšta emocijomis. Aš – žemaitis, mano horoskopo ženklas – Ožiaragis, todėl viską priimu ramiai. Man niekada nesisapnavo tai, kas nutikdavo ligoninėse, dirbau savo darbą taip, kaip galėjau jį padaryti geriausiai. Gavau daug pamokų, susipažinau su naujais žmonėmis.
O ir Šaulių sąjungos skirtingiems būriams priklausantys žmonės ėjo ir padėjo šioje kovoje. Susipažinęs su jais supratau, kad galima pasitikėti, juk jie veikia iškilus net ir ekstremaliai situacijai. Jie nekalba, nesimuša į krūtinę, bet ateina ir dirba. Tokia žmogiškoji kokybinė išraiška yra viena iš geriausių patirčių.
– Prieš porą metų, kai ėmiau iš jūsų interviu, sakėte, kad yra sudėtinga rasti laiko gaminamiems rankdarbiams, bet kada nors, kai viskas atsibos, iš jų gyvensite ir tai bus svajonės įgyvendinimas. Karantinas leido ją išpildyti, skirti daugiau laiko šiai veiklai?
– Tai ne visai galima pavadinti svajonės įgyvendinimu. Ši veikla neatsirado dėl to, kad man viskas nusibodo, bet ekstremali situacija gyvenime, pasaulyje mano planą B pavertė planu A. Labai džiaugiuosi, kad turėjau planą B, nes man jis leido ir vis dar leidžia išgyventi. Žinoma, viskas po truputį atsidaro, laisvėja, bet rankdarbiai vis dar išlieka pagrindiniu mano darbu, iš kurio galiu nusipirkti duonos.
– Per karantiną daug laiko praleidote savo įkurtose dirbtuvėse. Dienos jose neprailgdavo?
– Ne, aš labai myliu savo dirbtuves, man apskritai labai patinka ši veikla. Tai nėra paprastos dirbtuvės – jas pavadinčiau erdve, kurioje yra milijardas daiktų, primenančių gyvenimo etapus ir akimirkas iš visos mano veiklos. Kai žmonės ateina, čia pasijaučia kaip muziejuje. Taip ir yra. Tarp visų tų tūkstančių daiktų nėra tokių, kurie neturėtų prasmės. Reikia tai pamatyti, pajausti. Atitinkama šiose dirbtuvėse ir aura, jose labai gerai jaučiuosi, čia ne tik dirbu, bet ir ilsiuosi (šypsosi).
– Dienas praskaidrina į jas užsukantys draugai? Galbūt tai ir jūsų susibūrimo vieta, kur gimsta dainų žodžiai?
– Kadaise, vienu gyvenimo momentu į jas vis ateidavo ir išeidavo daug draugų, bet vieną kartą užsukęs į dirbtuves pajaučiau, kad jose liko mažai manęs pačio. Nuo to laiko ten nebesiburiame. Man, kaip kūrėjui, reikalinga savanoriška atskirtis, vieta, kurioje galiu susikaupti, pamąstyti, aš mėgstu ramybę, tuomet susikoncentruoju į atliekamus darbus. Dabar į mano dirbtuves užsuka klientai, žmonės, kurie tiesiogiai susiję su darbu, arbatos išgerti užeina ir draugai, dėl to nekyla jokių klausimų, bet čia nebėra visiškai atvirų durų dienų (juokiasi).
Geriausiai aš jaučiuosi vienas, tyloje, tuomet klausau savo muzikos. O muzikos kūryba – atskiras dalykas, tai nėra nesustojantis, kasdienis reiškinys. Rašau žodžius aš paprastai ne dirbtuvėse. Jie kuriami namų arba bet kokioje kitoje aplinkoje. Šiai veiklai nereikia nieko, tik manęs pačio, užrašų knygutės, tušinuko ir ramybės. Galiu tai daryti mieste, mašinoje, namuose, bet kur, tik turiu susikaupti. Rašant man reikia šimtaprocentinės atskirties.
Geriausiai aš jaučiuosi vienas, tyloje.
– Visada buvote intravertas ar tai keitėsi su gyvenimo etapais, tam tikrais įvykiais?
– Pažiūrėjus iš šono, galbūt tai atrodytų neįtikima, bet taip, esu intravertas ir visada juo buvau. Tai, vėlgi – tiek žemaitiškas, tiek Ožiaragio bruožas (juokiasi). Mėgstu bendrauti su žmonėmis, nuvažiuoju į koncertus, bet geriausiai jaučiuosi mažose kompanijose, nemėgstu didelių susibūrimų.
– Užsiminėte apie koncertus, nors karantino metu juos teko sustabdyti. Vis dėlto jau visai netrukus gerbėjai grupę ir vėl išvys arenoje. Kaip vyksta pasiruošimas?
– Šis koncertas planuojamas jau trečią kartą (šypsosi). Norisi padėti tašką istorijoje, kuri prasidėjo kartu su karantinu. Pamenu, jis buvo paskelbtas likus lygiai savaitei iki mūsų pasirodymo ir visas pasiruošimas, skirtas trims arenoms, nuėjo šuniui ant uodegos. Net turiu nuotrauką. Tą naktį, kai turėjau lipti ant scenos Vilniuje, aš budėjau mobiliosios patikros punkte šalia to pačio pastato.
Kovo mėnesį norime sugrąžinti galimybę visiems tiems žmonėms, kurie mumis tikėjo, kurie pirko bilietus, ateiti į mūsų koncertą. Mums ir patiems bus smagu sugrįžti, surengti didelį pasirodymą su daug muzikos ir padaryti tai, ką galime geriausio. Po truputį dirbame ir labai laukiame šio pavasario.
Į savo namus ir į dūšią niekada nieko neįsileidžiu.
– Pastaraisiais metais visuomenę pasiekė ir žinia apie pokyčius jūsų asmeniniame gyvenime. Šia tema nesate kalbėjęs...
– Į savo namus ir į dūšią niekada nieko neįsileidžiu, išliksiu toks pats (šypsosi).
– Pabaigai, kokie yra dalykai, kurių apie jus niekas nežino, tačiau, manote, kad 48-ojo gimtadienio proga būtų laikas atskleisti?
– Aš manau, kad žmonės nežino to, ko jiems nereikia žinoti, be to, jie niekada nesužinos. Tai yra mano namai, mano gyvenimas. Viskas, kas yra po grafa „asmeninis“, tai yra asmeninis. O viso kito aš neslepiu, mano gyvenimas tuose pačiuose socialiniuose tinkluose yra matomas ir jokiais slaptais projektais neužsiimu (šypsosi).
