Pravėrusi savo namų duris N.Martinavičienė pasakoja, kad velykines tradicijas uoliai puoselėja kasmet. Kaskart iš anksto ruošiasi, dažo kiaušinius, o vėliau su visa šeima važiuoja pas savo tėvus.
„Turbūt taip švenčiame jau daugiau nei dešimtmetį. Ten susirenka didžioji dalis mūsų giminės. Kartais nė klausimų nekyla, kaip švęsti Velykas, – tai jau tradicija. Būna, kad su kai kuriais giminaičiais tik prie šventinio stalo ir pasimatome“, – šypsosi N.Martinavičienė.
Susėdę prie stalo Martinavičiai su giminėmis valgo šventinius pietus. Šie – taip pat su ritualais.
„Visų pirma sukalbame maldą. Tai padaro vyriausias prie stalo sėdintis žmogus. Tada, žinoma, susidaužiame kiaušiniais. Yra ir dar viena tradicija, kilusi iš senovės lietuvių. Pirmąjį kiaušinį nulupame ir padalijame visiems prie stalo sėdintiems žmonėms. Visi gauna po mažiuką gabalėlį. Tai simbolizuoja gerus metus, turtus, laimę, pasisekimą“, – pasakoja papuošalų kūrėja.
Kadangi Velykų šventė kasmet būna didelė, prie jos prisideda visi. Kiekviena šeima ant stalo padeda savo margintus kiaušinius.
„Kasmet kiaušinius marginu pati. Be to, kasmet stengiuosi tą daryti skirtingais būdais. Ko tik nesu dariusi... Ir vandeniniais dažais marginau, ir markeriais. Pernai, pavyzdžiui, dažiau juodai baltai. O šįmet panorau natūralumo – pirmąkart savo gyvenime dažiau kiaušinius svogūnų lukštais“, – juokiasi Natalija.
Ar buvo kada, kad nudažyti kiaušinį nesigautų? „Nepavykti tiesiog negali. Vienaip ar kitaip jis gausis margas... Gal tik kartais mažiau gražūs pavyksta. Bet, tiesą sakant, giminaičiai mano margučius įvertina kasmet. Visi atsiveža savo margučius, sudedame į bendrą krepšį ir smalsiai apžiūrinėjame, kas kaip nudažė“, – šypsosi.
O po pietų prasideda linksmybės. „Po šventinių pietų prasideda linksmoji dalis: einame į kiemą ir ridename kiaušinius. Lovelį žaidimui yra padaręs mano tėtis – jis tautodailininkas, dirba su medžiu. Šis lovelis jau tapo tarsi šeimos relikvija – jį traukiame kasmet. Jis saugomas pas mano tėvus, saugiai padėtas“, – pasakoja N.Martinavičienė.
Žinoma, nugalėtoją apdovanoja: „Šis žaidimas apjungia ir vaikus, ir suaugusius. Žaidžia jį visi! Smagiausia, kad seneliai su anūkais bendrauja, vaikai tarpusavy, net skirtingo amžiaus, susibičiuliauja. Bet ridenti margučius – labai azartiška. Vėliau apdovanojame nugalėtoją.“
Prizų būna įvairių. Pavyzdžiui, geras šokoladas ar kokia kitokia smulkmenėlė – visad laukia staigmena.
„Žinoma, vaikams per Velykas ir šiaip visada parūpiname dovanėlių. Tai – Velykų bobutės tradicija. Iš anksto pasirūpiname saldainiais“, – pasakoja N.Martinavičienė.