Nuostabusis salieras
Manoma, kad salierų tėvynė – Viduržemio jūros pakrantė. Tačiau laukinių salierų yra ir Švedijoje, Alžyre, Egipte, Šiaurės Kaukaze. Salierai buvo puikiai žinomi dar senovės Graikijoje, Romoje ir Egipte. Senovės graikų gydytojai beviltiškam ligoniui duodavo salierų nuoviro teigdami, kad tai vienintelis dalykas, kuris dar gali padėti. Pagiriamųjų žodžių salierui galima rasti garsiojoje Homero „Odisėjoje“, kur šis šakniavaisis vadinamas nuostabiuoju (selinon). Graikai ir romėnai, švęsdami pergalingus žygius, per didžiąsias iškilmes salierais šerdavo žirgus, nes tai esą suteikia jiems ypatingų galių, eiklumo ir ištvermės. Su tokiais žirgais, sakydavo jie, nebaisus joks mūšis, jokie priešai.
Daug amžių salierai buvo auginami kaip dekoratyviniai augalai. Iš salierų lapų nupintais vainikais būdavo pagerbiami sporto varžybų nugalėtojai, švenčių dienomis jais buvo puošiamos šventyklos ir namai, salierus mėgo sodinti prie karžygių paminklų. Pagarbą šiai daržovei įrodo ir saliero atvaizdas ant senovės Graikijos ir Sicilijos monetų.
Senovės Egipte salierai turėjo šiek tiek kitokį įvaizdį. Juos egiptiečiai augindavo nuolat uždengtus, kad jų nepasiektų saulės spinduliai. Jie tikėjo, kad salierai – tai liūdesio ir mirties simbolis. Salierų lapų vainikai būdavo dedami ant kapų ir buvo tikima, kad jie suteiks mirusiesiems jėgų ir gerą pomirtinį gyvenimą. Gyvieji salierų valgydavo mirusiųjų minėjimo dieną. Taigi salieras buvo laikomas apeiginiu augalu.
Europoje pirmieji salierus pamėgo ir ėmė auginti vokiečiai. Tai buvo maždaug XV–XVI amžiuje. Dar po šimtmečio salierai paplito Prancūzijoje, o XVIII amžiuje jie jau užkariavo visą Europą. Rusiją salierai pasiekė Jekaterinos laikais, o maistui imti naudoti XVIII amžiuje. Patekę į Lietuvą salierai iš pradžių buvo auginami tik dvaruose ir laikomi prabangos ženklu. Gausiau jie pradėti vartoti tik po Antrojo pasaulinio karo, nes mūsų senoliai pakankamai turėjo ir savų daržovių.
Nuo šaknelių iki viršūnėlių
Dabar salierai auginami visoje Europoje, Azijoje, Amerikoje, Australijoje. Šios prieskoninės ir maistinės daržovės gali būti šakniavaisinės, lapkotinės ir lapinės. Visų šių rūšių salierų auginama ir Lietuvoje.
Daug amžių salierai buvo auginami kaip dekoratyviniai augalai. Iš salierų lapų nupintais vainikais būdavo pagerbiami sporto varžybų nugalėtojai, švenčių dienomis jais buvo puošiamos šventyklos ir namai.
Salierai – dvimečiai augalai. Pirmaisiais metais jie išaugina lapų skrotelę ar sultingus lapkočius (lapkotiniai), o šakniavaisiniai – dar ir nemažą mėsingą šakniavaisį. Antraisiais auginimo metais išauga beveik 1 m aukščio žiedynstiebis, ant kurio skėtiniame žiedyne pražysta smulkūs žalsvai balsvi žiedeliai.
Lietuviai labiausiai vertina šakniavaisinius salierus, Vakarų Europoje labiausiai paplitę lapiniai, o amerikiečiai pirmenybę teikia lapkotiniams salierams. Vertingos visos šio augalo dalys.
Šakniavaisiuose susikaupia apie 1,3 proc. baltymų ir 6,7 proc. angliavandenių. Ypač gausu vitamino C ir B grupės vitaminų, yra vitamino PP ir karoteno. Gumbuose taip pat nemažai įvairių mineralinių medžiagų: kalio, magnio, fosforo, kalcio ir kt.
Salierų lapuose naudingųjų medžiagų dar daugiau. Mineralinių medžiagų kiekiu lapai lenkia šakniavaisius 1,5 karto, vitamino C – 15 kartų, o karoteno – net 80 kartų! Salieruose susikaupia apie 9 proc. eterinių aliejų, suteikiančių jiems puikų aromatą ir specifinį skonį. Būtent dėl šių eterinių aliejų gausos salierai yra ne tik paprasta maistinė daržovė, bet ir puikus prieskonis įvairiems patiekalams. Be to, eteriniai aliejai žadina apetitą, skatina virškinimą ir turi tonizuojamųjų ypatybių. Lapuose eterinių aliejų kaupiasi gerokai daugiau nei šakniavaisiuose, todėl gaminant prieskonius dažniausiai naudojami salierų lapai.
Sveikatą grąžinantis augalas
Valgydami salierus paprastai negalvojame, kad tai vaistai. Tačiau ne veltui graikų gydytojai siūlydavo salierus kaip paskutinę dar galinčią padėti beviltiškam ligoniui priemonę. Iš tikrųjų salierai turi nemažai gydomųjų ypatybių. Jie stiprina organizmo atsparumą ligoms, gydo žaizdas ir nudegimus. Nuolat jų valgant gerėja nervų sistemos ir inkstų veikla, medžiagų apykaita. Jie padeda sergant širdies kraujagyslių ligomis, reumatu. Naudingosios salierų medžiagos teigiamai veikia sergančiuosius podagra, alergine dilgėline, dermatitais, akmenlige.
Nuo senų laikų salierų šaknys ir sėklos buvo vartojamos kaip šlapimo išsiskyrimą skatinantis vaistas. Ypač gerai veikia šviežios sultys. Be to, cheminiai salierų komponentai gali sumažinti kraujospūdį, padeda nuo radikulito skausmų. Liaudies medicina salierus siūlo kaip priemonę, gelbstinčią nuo druskų. Kadangi salierai reguliuoja organizmo medžiagų apykaitą, sukelia sotumo pojūtį ir yra visiškai nekaloringi, jie puikiai tinka besilaikantiesiems dietos.
Virtuvės pažiba
Iš salierų galima pagaminti labai vertingų ir skanių patiekalų. Jie valgomi žali, virti, kepti, troškinti. Salierai labai tinka padažams, sriuboms, mėsos ir žuvų patiekalams. Gaminant šiuos patiekalus gali būti naudojami ir salierų gumbai, ir lapkočiai, ir lapai. Įvairioms konservuotoms mišrainėms, įdarams, sūdytiems produktams, žinoma, labiau tiks gumbai, o štai sriuboms labai tinka lapiniai salierai, nes jie suteikia daug stipresnį aromatą.
Salierai puikiai tinka su obuoliais, morkomis, pomidorais, riešutais, džiovintomis slyvomis. Dera ir su savo giminaitėmis petražolėmis, nesipyksta ir su krapais. Tad patiekalams galima drąsiai naudoti šiuos prieskonius. Prie salierų tinka grietinė, majonezas, grietinėlė. Kaip prieskoninės daržovės, salierai naudojami ir žali, ir džiovinti įvairiems žuvų bei mėsos patiekalams paskaninti. Salierų lapus galima sūdyti – sūdyti salierai puikiai dera su morkomis, porais, krapais, petražolėmis. Žiemą tai puikus sriubų ir salotų pagardas.
Ruošiant salierų šakniavaisius maistui, juos reikia labai gerai nuplauti. Virti salierus reikia neluptus šiek tiek pasūdytame ir parūgštintame vandenyje – taip prarandama mažiau aromato ir vertingųjų medžiagų. Jei šakniavaisiai bus vartojami žali, juos nulupus ir susmulkinus reikia tuoj pat apšlakstyti citrinų sultimis, mat salierai linkę labai greitai patamsėti.
