Andrius Mamontovas: „Jei būtume pagonys, mumis domėtųsi visas pasaulis“
Atlikėjas Andrius Mamontovas garsėja netipiškais projektais, iniciatyvomis, mintimis. Apie senąjį lietuvių tikėjimą jis taip pat turi tvirtą ir gana netradicinę nuomonę.
„Daugiau negu prieš šešis šimtus metų, kai lietuviai buvo prisaikdinti garbinti kryžių, tauta dar kokius šimtą metų, jei ne ilgiau, visais įmanomais būdais stengėsi išlaikyti baltiškąją pagonišką tradiciją. Deja, vienintelė mums artima ir dvasiškai tobulai tinkanti, glaudžiai su gamta susijusi kultūra buvo išnaikinta drauge su šventomis vietomis ir iš lūpų į lūpas perduodamomis žiniomis.
Man atrodo, būtų labai protinga ir vertinga surinkti mūsų tikrosios kultūros likučius. Juk visam pasauliui pačios įdomiausios yra šalys, išsaugojusios senąsias tradicijas ir tikėjimą. Kodėl su nenusakomomis emocijomis gręžiojamės į Rytų šalis – Kiniją, Japoniją, Indiją? Jos traukia tikrumu ir kitoniškumu, kurį mes galutinai baigiame prarasti pataikaudami Vakarams... – įsitikinęs muzikantas. – Senoji Lietuvos kultūra ir senasis tikėjimas yra didžiulė vertybė. Jokiu būdu nejaučiu priešiškumo katalikybei, bet mane visada džiugina matyti žmones, kurie stengiasi išsaugoti pagonišką kultūrą. Ji vienintelė mums artima, praradę ryšį su protėviais bei gamta, galime prarasti patys save. Sveikintina, kad dar yra žmonių, kurie bando eiti protėvių takais.“
 |
| Aistė Jasaitytė-Čeburiak ir Romanas Čeburiak |
Aistė Jasaitytė-Čeburiak: „Man artimas tikėjimas gamtos jėgomis“
Aistės pagoniška vestuvių ceremonija sulaukė didelio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio. Tada dar patys nežinodami, apie kokias tuoktuves svajoja, jaunavedžiai pasąmoningai nutarė rinktis gamtos prieglobstį.
„Nusprendę tuoktis žinojome tik viena – ceremonija tikrai vyks ne mieste, bet gamtoje po atviru dangumi, – pasakoja manekenė. – Pasirinkome nuostabaus grožio Europos parką, o ceremonijos eigą nulėmė senos pažįstamos pasakojimas apie pagoniškas vaikelio „krikštynas“. Išklausiusi, kokios įdomios šios apeigos, nutariau pasidomėti ir pagoniškomis vestuvėmis. Supratau, kad man jos labai artimos, be to, ir tėtis visada šventai tikėjo gamtos jėgomis.“
Ne tik jaunieji, bet ir jų artimieji nė akimirkos nedvejojo, ar jaunųjų pasirinkimas tuoktis pagoniškai yra tinkamas. „Mudu su Romanu ėjome per septynias deivės Laimos juostas, skambant kanklių muzikai, mus tuokianti vaidilė aukojo pagonių dievams druską, grūdus ir prašė jų malonės. Vaidilė kvietė mudviejų mamas ir seneles kurstyti simbolišką šeimos židinį. Ugnimi buvo pašventinti sutuoktuvių žiedai, o rankos simboliškai surištos austomis juostomis. Mudviem buvo nukirpta po plaukų sruogą, kurios atsidūrė aukure, – ceremonijos detales su susižavėjimu prisimena A. Jasaitytė. – Gamtos prieglobstyje jautėmės labai jaukiai, vyravo žodžiais nenusakomi jausmai. Atrodė, kad būčiau prisilietusi prie kažkokios paslapties, prie kažko šventa ir tikra. Veikiausiai taip mane paveikė suvokimas, kad iki krikščionybės tūkstančius metų būtent taip poros ir buvo laiminamos šventai sąjungai.“
Krivis Jonas Trinkūnas įsitikinęs, kad kiekvienas lietuvis gimsta širdyje ir pasąmonėje būdamas senosios baltų religijos atstovas.
Jonas Trinkūnas: „Vos gimęs kiekvienas lietuvis yra pagonis“
Krivis Jonas Trinkūnas įsitikinęs, kad kiekvienas lietuvis gimsta širdyje ir pasąmonėje būdamas senosios baltų religijos atstovas.
„Išgirdęs klausimą, kiek Lietuvoje yra senosios religijos žmonių, visada plačiai nusišypsau ir atsakau, kad maždaug trys milijonai. Juk kiekvieno lietuvio sąmonėje, savimonėje slypi protėvių tradicija. Krikščionybė tėra kažkoks paviršutinis, per jėgą primestas dalykas, kurio dar reikia ilgai mokytis iš įvairiausių maldaknygių ir katekizmų. Tikra tradicija ta, kuri gyvena tarp žmonių ir žmonėse. Turiu omenyje kalbą, papročius, ryšį su žeme ir protėviais, – sako J. Trinkūnas. – Visoje Lietuvoje beveik 25 romuviečių bendruomenėse yra keli tūkstančiai, kurie mano išvardytus dalykus suvokia pasąmoningai. Per Vėlines važiuodami į kapines žmonės sako, kad tai – krikščioniška mirusiųjų pagerbimo šventė. O mes, romuviečiai, aiškiname, kad tai – senovės lietuvių papročio gerbti protėvius apraiška.
 |
| Krivis Jonas Trinkūnas |
Daugelis mano, kad didžiausios metų šventės atsirado tik su krikščionybe. Betgi tiek Kalėdos, tiek Velykos iš esmės tėra senos lietuviškos tradicijos, neturinčios nieko bendra su krikščionybe. Būtent krikščionys, norėdami greičiau perorientuoti lietuvius į katalikybę, mūsų protėvių šventes šiek tiek pakeitė ir pervadino...“
Ar J. Trinkūno vadovaujamo judėjimo tikslas – atverti žmonėms akis? „Romuvos“ judėjimas iš tiesų atveria žmonėms akis, skatina bei padeda suvokti, kokiai tradicijai jie priklauso ir (ar) nori priklausyti. Tikslaus skaičiaus nepasakysiu, bet apie 80 proc. romuviečių yra jauni žmonės. Šimtai jaunimo kasmet nori pagal senovinį paprotį būti įšventinti į senojo baltų tikėjimo bendriją. Tai rodo, kad čia – Lietuvos ateitis. O krikščionybė mums tėra dirbtinė ir priverstinė religija. Visi žinome, kad geriausia tai, kas natūralu“, – šypsosi krivis.
 |
| Miglė Nargėlaitė |
Miglė Nargėlaitė: „Pagonybę atradau dar pradinėse klasėse“
Nors daugumai žmonių niekada net į galvą nešauna klausimas, kodėl tiki vienu ar kitu Dievu, nes dar kūdikiai yra pakrikštijami per katalikiškas apeigas, Miglė vos peržengusi mokyklos slenkstį susimąstė, ar tikrai turi būti taip, kaip yra. „Pagonybę atradau dar pradinėse klasėse, kai mokykloje per tikybos pamokas išgirdau apie tai, kad seniau lietuviai tikėjo kitais dievais. Man iškart kilo klausimas: o kodėl netiki dabar? – pasakoja mergina. – Kadangi buvau tautiškai, patriotiškai, lietuviškai auklėjama, krikščionybė augant rodėsi vis labiau panaši į okupaciją, kažkokia nereikalingos svetimos kultūros intervencija. Taigi ėmiau domėtis pagonybe, istorija, pradėjau suvokti pagrindinius pagonybės filosofijos dalykus, ir jie tapo neatsiejami nuo mano pasaulėžiūros.“
Paklausta, kuo pagonybė pranašesnė už krikščionybę, M. Nargėlaitė įvardija faktą, kad senoji baltų religija paremta mokslu. „Pagonybė teigia, kad vandens telkiniai yra Žemės įsčios, kad deivė Žemyna iš tų įsčių pagimdė visą gyvybę, kai susijungė šventa santuoka su dievu Perkūnu. XX a. mokslininkai S. Milleris ir H. Urey sukūrė pirmykštės Žemės modelį ir paleido elektros srovę imituodami besitrankančius žaibus. Po kelių dienų ten susidarė visos medžiagos, reikalingos gyvybei rastis ir egzistuoti. Taigi mokslininkai įrodė tai, ką melsdamiesi gamtai suprato dar akmens amžiaus žmonės. Ir tokių faktais pagrįstų dalykų pagonybėje apstu. Aš nesu linkusi tikėti „pasakomis“, kurias pasakoja monoteistinių religijų šventraščiai. Aš tikiu gamta.“
 |
| Valdas Pukas |
Valdas Pukas: „Senasis baltų tikėjimas gyvas kiekvieno širdyje“
„Romuvos“ veikloje aktyviai dalyvaujantis Valdas Pukas mano, kad kiekvienas iš prigimties širdyje nešiojamės dalį protėvių patirties ir išminties. Veikiausiai tik drąsos ir pasiryžimo tereikia, kad tas faktas iškiltų aikštėn.
„Į akistatą su pačiu savimi mane suvedė vaikai. Sykį nusivežiau juos į gamtą, nuėjome prie seno švento ąžuolo, aš natūraliai paprašiau jų apkabinti medį ir prisiekti meilę, pagarbą vienas kitam bei tėvynei. Jie žiūrėjo į mane tikinčiom ir su viskuo sutinkančiom akim bei priėmė mano palaiminimą. Tą akimirką suvokiau, kad tai – esminis lūžis, kad negaliu sau meluoti, esu prisirišęs prie protėvių garbintos ir šventa laikytos gamtos“, – pasakoja V. Pukas.
Paklaustas, ką atsakytų žmogui, kuris tvirtina, kad senojo tikėjimo atgaivinti neįmanoma, nes nėra likę rašytinių šaltinių, pagonybę išpažįstantis vyras nesutrinka. „Visos tradicijos likusios liaudies mene – audimuose, dainose, šokiuose, giesmėse ir t. t. Šventės taip pat niekada nebuvo nustotos švęsti, tik krikščionys jas tylutėliai pasisavino ir pervadino. Juk ir Kalėdos, ir Kūčios yra pagoniškų švenčių perdirbinys. Ką jau kalbėti apie Jorės, pirmosios žalumos, šventę, kurios ne tik laikas, bet ir simbolis – kiaušinis katalikų buvo pasisavintas, – piktinasi. – Senasis baltų tikėjimas turėjo begales gražių ir prasmingų tradicijų. Gaila, bet tenka pripažinti, kad kai kurios nugrimzdo užmarštin. Tačiau esminės šventės, apeigos, Dievų ir dievybių garbinimas, protėvių aukštinimas gyvi ir šiandien. O tai, kad romuvos prikuria ir naujų tradicijų, kaip antai laužų deginimas ant piliakalnių Baltų vienybės dieną, nieko bloga. Juk tai gražu ir niekam nekenkia. Kaip mes, pagonys, sakome, „tebūnie darna“...
Kitoks požiūris
Gyvenimo ir tikėjimo instituto lektorė Vaidilė Šumskienė
„Labai suprantu žmonių norą ir ilgesį kažko gražaus ir tikro. Šiuo atveju senasis lietuvių tikėjimas atrodo labai patrauklus, nes tai – lietuvių tautos tapatybės ir kultūros šaknys. Deja, pagonybės, autentiškos, tokios, kokia ji buvo prieš tūkstančius metų, atgaivinti neįmanoma. Anot mokslininkų, religijotyros specialistų, dabar galime nebent sukurti ką nors nauja, kas būtų panašu į senąjį lietuvių tikėjimą, – kalba V. Šumskienė. – Rašytinių šaltinių, kokios ir kada tiksliai buvo atliekamos apeigos ir ką jos simbolizavo, neišlikę. Manau, kad Lietuva, taip pat ir lietuviai jau pasirinko kitą kelią: valdant Jogailai, Lietuva oficialiai priėmė krikščionybę. Žinoma, galima ginčytis, kada vadinamoji liaudis priėmė krikščionybę ir ėmė ją praktikuoti. Vis dėlto, praėjus šešiems šimtams metų, manau, tikrai galime teigti, kad Lietuva XX a. pradžioje buvo krikščioniškas kraštas.
Dabar mūsų šalį apėmusi sekuliarizacija, yra daugybė religinių judėjimų ir daugybė žmonių, kurie nepraktikuoja jokio tikėjimo. Manau, kad žmonės vis dėlto ilgisi tikro ir nesumeluoto santykio su Dievu. Bet kuri religija to ieško. Krikščionybė skelbia, jog Dievas yra Asmuo, todėl žmogaus santykis su Dievu tampa bendravimu tarp asmenų. Manau, tai vertingiausias ir tikriausias santykis, koks tik gali būti.“
Keletas faktų apie senąjį baltų tikėjimą
• Lietuvos pagonybės atgimimo pradžia laikomas 1905 m. spalį carinei valdžiai Jono Gedimino Beržanskio Klausučio nusiųstas prašymas jo asmens dokumentuose leisti įrašyti, kad jis yra senojo tikėjimo sekėjas.
• Lietuvoje suskaičiuojama iki kelių tūkstančių pagonių. Nemažai jų priklauso senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. Oficialiai ji buvo įregistruota 1992 m., o lygiai po dešimties metų išsirinko savo krivį – Joną Trinkūną.
• Pagonybė yra ekologinė religija. Tie papročiai, kuriuos turėjo mūsų protėviai, ir tie dievai, kuriuos gerbė, buvo kilę iš gamtos. Tai buvo darnus gyvenimas su aplinkiniu pasauliu ir su aplinkine gamta. Tai dabar ypač aktualu, nes gyvename pasaulyje, kuriame darna yra pažeista. Visi reiškiniai, kurie darosi aplink, yra darnos nebuvimo pasekmė. Būtent senasis lietuvių ir kitų baltų tikėjimas grąžina žmogui ir pasauliui darną.
• Pagonybė vadovaujasi keletu pagrindinių principų:
būti darnoje su aplinkiniu pasauliu;
gerbti Dievus ir Deives bei protėvius;
laikyti gamtą šventa;
visada ir visur paisyti Svarbiausio dorovės teiginio, kitaip dar vadinamo Aukso taisykle: daryk kitam žmogui ar gyvai būtybei tą, kas norėtum, kad būtų daroma tau, ir nedaryti to, ko nenorėtum, kad būtų daroma tau.
• Siūloma atsisakyti termino „pagonys“ ir „pagonybė“, nes jis nuo krikščionių invazijos laikų vartotas siekiant pašiepti. Taip neva aukštesnės religijos atstovai apibūdindavo visus senojo tikėjimo atstovus.
