Jauna, atvira ir šilta solistė jau užkariauja vieną pagrindinių – Maskvos Didžiojo teatro – sceną, o kartu jau yra apkeliavusi ne vieną Europos teatrą. Nors pokalbį pradėjome su Svetlana, pabaigoje pasirodė, jog kalbame su pačia Toska, – jų panašumai kartais net stebina. Kuo tuoj pat įsitikinti galėsite ir jūs:
Kada ir kodėl nusprendėte tapti operos soliste? Ar jūsų visa šeima – muzikuojanti?
Jau būdama maža namuose girdėdavau daug muzikos: Šopeno, Čaikovskio... Mano mama, ji – muzikos mokytoja ir pianistė, muzikos mokykloje vadovavusi vaikų chorui. Savo tėvo niekada nesu sutikusi, o mano brolis užaugęs tapo dantistu. Kai buvau šešerių, mama mane nuvedė į chorą, tačiau labai greitai mokytojai pasakė, kad aš galėčiau dainuoti, kaip solistė. Pradėjau dalyvauti konkursuose, laimėti prizus ir vėliau, Kazachstane įstojau į vokalą. Tuo metu su mama jau buvome persikraustę į Kazachstaną, dėl Gruzijoje kilusio karo, o jau po dviejų metų studijų išvykau studijuoti į Maskvą.
Ilgą laiką mano bėda buvo mano balso tipas. Kadangi vieni sakė, jog aš sopranas, o kiti – mecosopranas, nes balso diapazonas yra gana platus. Konservatorijoje dainavau kaip mecosopranas, o dekanas man vėliau pasakė, jog ateityje aš tapsiu dramatiniu sopranu. Po poros studijų metų laimėjau konkursą Didžiojo teatro jaunųjų solistų akademiją ir pradėjau mokytis pas puikų mokytoją Dmitrijų Vdoviną. Jis man padėjo sudaryti savo repertuarą ir žengti žingsnį toliau, link dabartinės mano karjeros. Su jo pagalba aš laimėjau tarptautiniuose konkursuose ir finale patekau į puikią Askonas Holt agentūrą.
Koks buvo jūsų pirmasis vaidmuo?
Toska Maskvos Didžiajame teatre. Tada aš visiškai nieko nesupratau ir negalėjau patikėti, nes viskas vyko labai greitai. Dažniausiai solistas pirmiausia dainuoja mažesniuose teatruose, scenose... Man buvo 25 metai. Tuo metu aš dar net nebuvau dainavusi su orkestru... Streso buvo daug, bet viskas išėjo į gera. Tikriausiai kažkas ten, danguje nusprendė, jog būtent toks turi būti mano debiutas. Įdomu. Tai man iki šiol suteikia įkvėpimo daryti tai, ką turiu, tik aukščiausiame lygyje, aukščiausioje kokybėje.
Kalbant apie įkvėpimą, kokie pirmieji matyti scenoje spektakliai jus įkvėpė?
Pirmiausia tai buvo F. Zeffirelli (garsus italų operos režisierius ir prodiuseris – aut. past.) „Traviata“. Tai buvo tikrai puiku, jis – nuostabus režisierius, aš verkiau. O kai išgirdau Leontine Price dainuojant Aidą, supratau, kad noriu būti operos soliste.
Ar yra asmenybės, kurios jus įtakotų tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime?
Šiandien viena iš mano įkvepėjų yra Natalija Vodianova. Ji dirba modeliu ir yra filantropė, užsiimanti labdara vaikams ir aš labai džiaugiuosi, kad mes susipažinome ir dabar aš su savo balsu galiu prisidėti prie šios misijos. Kai dainavau labdaros koncerte Romoje, teko susitikti su Popiežiumi Pranciškumi ir jis man tuomet pasakė, jog savo balsą turiu atiduoti geriems darbams. Tą aš ir stengiuosi daryti, nuolatos planuojame naujus labdaringus pasirodymus.
Jei kalbėtume apie muzikinį įkvėpimą, tai, žinoma, yra Maria Callas. Jos darbai... Aš net neįsivaizduoju, kaip ji galėjo dainuoti ir Violetą „Traviatoje“ ir Toską, – tai tokios skirtingos rolės. Šiandien mane labai žavi ir Anna Netrebko, kuri yra puikus žmogus ir absoliuti darboholikė (šypsosi).
Kada gerai jaučiatės scenoje?
Visų pirma tada, kai rolė yra tinkama mano balsui, o antra, esu atsipalaidavusi, kai žinau, jog viskas yra surepetuota. Vis dėlto mūsų profesijoje, niekada negali žinoti, kad tave gali paveikti. Tu negali valdyti visos savo aplinkos, – tai gali būti šeimos problemos, sveikata ar dar kas nors ir viskas bus girdėti tavo balse, juk tai – ypatingai jautrus instrumentas.
Taip pat reikia saugotis nuo kai kurių vaidmenų. Aš esu jauna solistė, jėgų turiu nemažai, tačiau tokia rolė, kaip Toska iš manęs reikalauja labai daug, ypatingai dėl to, jog šis vaidmuo atima iš tavęs labai daug emocijų, jausmų. Šie dalykai, ši pusė Toskoje yra labai svarbūs, todėl dainuojant tokią partiją yra labai svarbu turėti laiko atsipūsti tam, kad galėtum išpildyti viską aukščiausia kokybe muzikine ir aktorine prasmėmis taip, kaip to norėjo kompozitorius.
Ar jau spėjote pamatyti Vilnių?
Žinokite, aš esu tokia laiminga! Aš visiškai įsimylėjau šį miestą ir niekada anksčiau čia nesu buvusi. Pirmą kartą atvykau ir dar oras toks puikus, čia viskas, net tik saulė, oras, bet ir žmonės yra labai šilti. Jūs turite daugybę gražios architektūros, ypatingai bažnyčių. Žinote, viena iš mano draugių šiuo metu mąsto į kokį miestą jai reiktų keltis gyventi, todėl tik išvydusi Vilnių jai parašiau laišką, jog čia – puiki vieta! Pažįstami, kurie čia jau yra buvę, iš karto sakė, kad man čia patiks. Esu girdėjusi nemažai talentingų dainininkų, kurie yra iš Vilniaus, tarp jų ir V. Urmana. Pagaliau ir aš čia atvykau!
Kaip sekasi dirbi su Vilnius City Opera komanda?
Dalia (Ibelhauptaitė – aut. past) – labai įdomi ir talentinga režisierė, ji – tokia jauna savo mintimis, idėjomis. Man patinka jos žvilgsnis į Toską, jis – labai įdomus, tad manau, kad ir spektaklis toks bus. Čia viskas yra taip šviežia... Džiaugiuosi, kad mes galime padaryti kažką naujo, įdomesnio, nei anksčiau. O Dalia, – ji tokia jauna savo mintimis, idėjomis.
Kokia jums yra Toska? Ar jau numatote, kokia ji bus čia, Vilniuje?
Toska yra Romos gražuolė nr. 1. Tai mergina, kurios nori visi, bet ne dėl to, kad ji būtų tiesiog graži. Ji, lyg Monica Bellucci, – gražuolė, turinti didžiulę energiją, kuri traukia visus, šalia jos norisi būti. Žinoma, kaip būdinga Italijos moterims, Toska – labai karšta, greitai užsiplieskianti, kiek per pavydi ir gyvena lyg šiek tiek išprotėjusi, vadovaudamasi daugiau jausmais, nei protu. Manau, kad jos ugningos energijos paslaptis yra jos vaikystė vienuolyne, našlaičių namuose, kur ji ir užaugo. Juk tokioje aplinkoje tu negali sau leisti daug reikštis, – tu save suspaudi, kuklini. Ir štai tokia mergaitė, pradeda savo muzikinę karjerą ir čia ji tiesiog išsprogsta, atveria savo širdį scenoje ir gyvenime. Tai – lyg didžiulis sprogimas visko, kuo Toska buvo nuo pat gimimo: grožio, nuostabumo, seksualumo...
Apie Vilniaus Toską galėsime kalbėtis jau pasibaigus pastatymui, – tuomet viskas bus aišku. Ką galiu pasakyti, tai tiek, kad vakar jau mačiau kostiumus ir manau, jog šis pastatymas bus labai gražus ir tai, jog kostiumų dailininkas yra neįtikėtinai talentingas, kaip ir Dalia, šioje istorijoje atrandanti daug naujų ir skirtingų spalvų.
