Nors televizijoje sutinka fainų žmonių, pats savęs nelaiko pramogų pasaulio dalimi: „Nesijaučiu svetimkūnis, bet neturiu daug bendro. Man gal artimesnis liūdesio pasaulis, o ne pramogų“, – nusišypso. Tačiau pasenęs tikrai nesijaučia. „Kitas jau aštuoniolikos nori tik gulėti ant sofos ir nieko neveikti, o aš vis nerimstu... Esmė – ne metų skaičius: svarbiausia, kaip jautiesi. Aš jaučiuosi jaunas.“
Neapmaudauja Tadas ir dėl laiku nesuspėtų darbų. Net dėl nesąmonių, kurių yra pridaręs, negaila. Vaidmenų jam tikrai nepagailėta. Na, pasaulinės karjeros nepadarė, tačiau nemato prasmės veržtis į užsienį bet kokia kaina. „Užsienietiškame filme ištarti du sakinius?.. Gal ne, ačiū, geriau Lietuvoje didelį vaidmenį atliksiu ir ūgtelsiu kaip aktorius ir kaip žmogus.“
Bohemiškam gyvenimui Tadas laiko neturi, nors, nesigina, teko paragauti: „Kai studijavau, teatre dar būdavo įprasta po spektaklių pasilikti ir iš širdies juos atšvęsti. O dabar visi į mašinas ir – namo.“ Tai natūralu, nes atsirado atsakomybė, pasikeitė gyvenimo tempas, suvokimas... Darbai vyksta greitai, niekas nebekuria filmų metus ar dvejus. Niekas nenori pasirodyti nepatikimas ir prarasti darbą.
O šeimos norėtų? „Aišku, – patikina. – Apsikabinti kitą žmogų kiekvienam malonu, man irgi. Metams bėgant imi norėti stabilių dalykų – na, kad ir dalytis emocijomis su ta pačia moterimi. Žmogus negali ilgai būti vienas.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“
