Tokiai atvirai išpažinčiai šiandien ryžtųsi ne kiekvienas, nes teatrinėje padangėje kaukės tampa „natūrali būsena“. Bet Adomaitis – didis romantikas. Jis impulsyvus ir veržlus, serga devyniolikto amžiaus „liga“, kuria sirgo didžios sielos. Adomaitį galima vadinti Friedricho Schillerio pasekėju: vienas iš jo romantinių idealų yra estetinis lavinimas. Šiandien, pragmatizmo persmelktoje aplinkoje, Adomaičio romantizmas gali būti suvoktas kaip laisvai egzistuojantis pojūtinio gyvenimo lavinimo idėjos vienis. Juk be jo aktoriaus profesija apskritai neįmanoma.
Adomaičio kūryboje išaugusi ir išplėtota estetikos, kaip pojūtinio gyvenimo lavinimo idėja, yra svarbi analizuojant XX amžiaus pabaigos ir XX pradžios Lietuvos kultūrinį kontekstą. Jam artima romantizmo estetika, ne tik suformavusi individualų aktoriaus mąstymą, jausmų ir elgsenos tipą, bet palikusi pėdsaką visoje lietuvių aktorinėje kultūroje. Šio ypatingo dvasinio kultūros modelio įtaka jaučiama iki šių dienų. Kaip teigia „dekadanso genijumi“ vadinamas garsus XIX a. prancūzų poetas Charles’is Baudelaire’as, „romantizmas – tai būdas jausti“. Šis aktorius sukūrė visiškai naują vaidybos stilių, jungiantį konkretumą ir simboliką, rimtumą ir skeptišką kartėlį, intensyvų vidinį judesį, formos discipliną ir spontanišką judesio netikėtumą. Adomaičio vaidybos stilius susiformavo iš jo intymiausių jausmų. Vaidybos esmė yra konkretus emocinis vaizdas, kurį garsus lenkų režisierius Krystianas Lupa vadina peizažu. Artikuliuodamas individualią patirtį, tiek teatre, tiek kine Adomaitis poetiškai išreiškė didingus išplėtotos sąmonės momentus, romantikams būdingas daugiajutimines metaforas. Šis romantinis polinkis vaidybos aikštelėse pasiekė grynąsias idėjų sritis, tapo ryškiu ir viliojančiu.
Atsidavimas teatrui šiandien gali sukelti net tam tikrą juoką, tačiau niekas nepaneigs, kad Regimanto Adomaičio aktorinė karta suformavo reikšmingą lietuvių profesionalaus aktorinio meno tradiciją. Nors Adomaičio teatrinis likimas dosnus vaidmenų, jo esmė susideda ne vien iš brandžių vaidmenų gausos, bet ir iš aktoriaus sugebėjimo tuos vaidmenis pakreipti, išlaviruoti, netampant vienos ar kitos ideologijos įkaitu. Pirmuosius vaidmenis sukūręs Kapsuko teatre (1962–1963), vėliau ketverius metus (1963–1967) dirbęs Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, o 1967–2002 – Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre (nuo 1998 m. tapusiu Nacionaliniu dramos teatru), jis prisidėjo prie bene reikšmingiausio lietuvių tautos istorinio tarpsnio, formuojant visuomenės pasaulėžiūros klimatą. Asmeninė Adomaičio pozicija nulėmė daugelio vaidmenų turinį. Būdamas tarpininku tarp teksto ir minties, jis sugebėjo savo kuriamais vaidmenimis išvengti visuomenės sovietizavimo. Lietuvoje dar neprasidėjus atšilimui, jo vaidmenys tapo tautiškumo šaukliais. Nors istorikai pripažįsta, kad pati visuomenė buvo ištroškusi tautiškumo, tačiau tik nuo individo priklausė jo sugebėjimas ištransliuoti tai, kas teatre vadinama metafora. Adomaitis priklausė prie tų retų menininkų, kurių „antroji realybė“ tapo širdimi matoma ir perskaitoma. Dar šeštajame dešimtmetyje, papuolęs į gana sudėtingas teatrų vidaus politikos aplinkybes, jis, pasirinkęs vienišo menininko poziciją, tapo tam tikru minties taikiniu, vertikale, kuria tikėjo tūkstančiai žmonių. Nors vėliau Adomaitis ne kartą prisipažino, kad jis į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę nesiveržė, o buvo įrašytas, akivaizdu, kad Sąjūdį jis jau buvo sukūręs daugelio žmonių širdyse.
XX a. septintajame, aštuntajame dešimtmečiais Akademinis dramos teatras ypač pasižymėjo politiniu angažuotumu, o tie, kurie nepriklausė įvairių „ministrų kabinetams“, skaitė eiles įvairių demonstracijų „balkonėliuose“. Adomaičio net į komunistų partiją nekvietė, jo paprastumas ir teisingumas liko savaip neperkąstas to laiko itin ideologizuotoje teatro aplinkoje. Gal taip atsitiko ir dėl to, kad jis nuo pat savo aktorinės karjeros pradžios didžiausią dėmesį skyrė vaidmens kokybei ir teatro, kaip vienintelės alternatyvos – antros, o gal net ir tikresnės realybės – analizei.
Regimantas Adomaitis visą gyvenimą tikėjo teatru. Įvairiuose pasisakymuose ar savo užrašuose jis kalba apie „paslaptį“, kurios įminimui burtažodžio ieško daug garsių menininkų. „Aktorius turi būti burtininkas, pasakantis žiūrovui paslaptį.“ Kiekvienas jo išėjimas į sceną buvo tolygus ne vien rizikai ar savianalizei, bet maksimaliam susitapatinimui su kuriamu personažu, sutapatinimui savęs su tais, kurie sėdi salėje ir dar atviri pažinti tariamas tiesas. Tai aktorius, priklausantis tiems, kurie niekada scenoje nesiilsi, juos visada lydi deganti, karščiuojanti aistra. Pats aktorius savo užrašuose apie tai rašo: „Bene pagrindinė aktoriaus savybė turėtų būti aistringumas. Bet koks vaidmuo be aistros – nulis.“
Jis visą gyvenimą konstatavo nuolatinę savo „dileminę“ būseną. Prisimindamas savo kai kuriuos gyvenimo periodus, jis „išduoda“ viso savo gyvenimo kelio nepaliaujamus svarstymus apie kūrinio kokybę, apie save sudėtingame spektaklio audinyje. Tai ypač ryšku jo svarstymuose apie „Mažvydą“: „Atsisakyti savęs vardan Mažvydo, t. y. ne apie save galvot, ne apie tai, kaip aš dabar „duosiu“, o papasakot apie „Mažvydą“. Būt autoriaus tarnu, dingt jo šešėly.“ Šis profesinis tikėjimas vaidmeniu suformavo aktoriaus asmenybę, kuria įtikėjo visa tauta. Mažvydas, kaip ir Mindaugas – pirmieji Lietuvos budintojai. Sąjūdis be šių vaidmenų, be šių spektaklių taip pat neįsivaizduojamas (čia – kaip vidinis tautos užtaisas). Mes šiandien nieko panašaus neturime.
Net epizodiniuose vaidmenyse išvydusi Adomaitį, žiūrovų salė „subanguodavo“, pasigirsdavo aplodismentai. Jį mylėjo, atpažindavo, dėl jo eidavo į teatrą. Ir ne vien dėl aktorinės kokybės. Pirmiausia žiūrovai jame išskyrė žmogų – jo stotą, aristokratiškumą, o vėliau aktorius užburdavo galutinai: jis salę valdė plačiausiu spinduliu. „Aš laimingas, kad esu aktorius ir galiu gyventi savo herojų gyvenimą. Aš galiu užmiršti savo gyvenimą, savo skausmą, liūdesį ir gyventi kitame pasaulyje“, – sakė aktorius. Jo siela poetiška. Tiek vaidmenimis, tiek įvairių pasisakymų metu Adomaitis lyg dar kartą primindavo, jog romantizmas gyvas ir šiandien ir negali mirti, kol nemirė menas ir nepagydyta kuriančios asmenybės vienatvė.
Ne kartą Regimantas Adomaitis prisipažino, kad didžioji jo sėkmė kine sietina su režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus vardu. Jį aktorius vadino pirmuoju kinematografinės kalbos mokytoju, atvedusiu jį kiną, ne viename filme patikėjusiu svarbius vaidmenis. Vėliau tai leido Adomaičiui reikštis ir kitų režisierių filmuose, ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Aktoriaus penkiasdešimtmečio proga žurnale „Kinas“ Žalakevičius rašė: „Regimantas Adomaitis – dalis mano filmų, dalis mano scenarijų, nes dažnai rašydavau, turėdamas omeny, kad būtent jis vaidins, o tiksliau – turi vaidinti tą ar kitą vaidmenį. Taigi, jis – dalis mano biografijos. <...> Tikras aktorius pakyla į sceną ne „vaidinti“, o „išsisakyti“, atskleisti savą gyvenimo sampratą, apginti tą žmonijos dalį, kuriai gynimo reikia. Kalbu apie tikrą aktorių žmogų, koks yra Regimantas Adomaitis. Jis nori ir gali atskleisti savo sielą. Jis gali vaidinti Dostojevskį ir Tomą Maną. <...> Mąstau apie tai, kaip sunku priklausyti nuo aplinkybių, kaip sudėtinga menininkui kalbėti ne savo žodžiais ir kaip būtina kovoti už teisę būti savimi. <...> Man be galo brangi pamokanti patirtis menininko, plėšiančio nuo savęs stabo kaukę ir drąsiai rodančio savo tikrąjį veidą. Jau vien tai – siužetas filmui.“
Ryški, iškart į akis krentanti išvaizda – išlakus stotas, taisyklingi veido bruožai, kuriems bėgantys dešimtmečiai suteikė aristokratiško kilnumo, gilios, skvarbios akys – šie išoriniai aktoriaus Regimanto Adomaičio bruožai suformavo kol kas nepranoktą lietuviškos scenos vyriškumo idealą, iki šiol žavintį jo gerbėjus.
Kažkada Adomaičiui išbūrė: „Tapsi šventiku“. Tam tikra prasme jis juo ir tapo.
* * *
Grįžau naktį iš gatvės. Koridorius buvo visai tamsus. Girdėjosi vargonų muzika. Aš pasijutau požemyje, urvų labirinte. Einu, ir galo nėra. Labirintai, labirintai, labirintai. Einu, klaidžioju, išėjimo nerandu. O gal išėjimo ir nėra? Matyti tik stiklinių durų mėnulio nušviesti kvadratai, bet supranti – jei ten eisi, neišeisi, atsimuši į stiklą. Tolumoj suspindi žiburėlis, ir veržiesi į jį, eini apgraibydamas sienas. Bet tas žiburėlis niekada nepriartėja, jis nesugaunamas, neprieinamas. Pagaliau pavargsti klaidžioti, vilties išeiti nebėr. Pailsęs atsiguli, užsimerki, ir prieš tave atsiveria nuostabaus grožio svajonių pasauliai. Ir jautiesi laimingas, laisvas, išsivadavęs.
Tai – gyvenimas. Tai – „aš“. Man net verkti norisi. Bet tai ne tos ašaros, kurios bėgo universiteto pirmame kurse, toje labirinto tamsybėje, kada aš nežinojau, kas bus, kada norėjau, bet neturėjau. Ir dabar neturiu (išskyrus, žinoma, darbą), ir dabar mano asmeninė laimė nesutvarkyta, kaip ir tada, ir dabar aš pilnas veržimosi į tą „kažką“, bet dabar mano ilgesys pilnas laimės, nes aš suradau savo pasaulį ir aš laimingas šiame pasaulyje. Dabar mano „kažko“ ilgesys pavirto mano turtu. Tai mano kūrybos variklis. Be to aš būčiau nustojęs būti savimi ir nebūtų iš manęs aktoriaus. Visas dirbtinumas, kurį aš bandžiau sau prilipdyti, nedaro manęs aktoriumi. Aš esu aktorius tik tada, kai esu „aš“. Tad privalau saugoti save, o ne barstyti. Štai kur aš esu savimyla ir egoistas. Bet aš nesijausčiau laimingas, jei nejausčiau savyje srovenant meilės tikram, realiam gyvenimui, žmonėms, pasauliui. Ir apskritai, be to nieko nebūtų. Aš taip myliu aplinkinį pasaulį, kad noriu pakelti jį iki savo svajonės. Aš noriu, kad pakiltų siela žmogaus, kuris atėjo į teatrą. Aš labai jį myliu. Todėl ir laimingas.
Regimantas Adomaitis, 1963 m. spalio 7 d.
Regimantas Adomaitis:
Aš manau, kad ateities teatro pagrindus suformavo mano karta. Pastatymo priemonėmis jis turi būti realistinis, griežtas ir netgi asketiškas. Tokiame teatre režisierius visiškai pasitikės aktoriumi, o aktorius – žiūrovu.
Pagrindinis šiuolaikinio aktoriaus skirtumas nuo jo pirmtakų – pozicijos aiškumas ir nuoseklumas, filosofinė branda. Argi apskritai galima suformuoti pasaulėžiūrą auditorijoje, įdiegti žmogui tvirtą pasaulio supratimą? Man atrodo, tuo pat metu reikia pačiam ieškoti gyvenimo paslapčių įminimo, atsakymų į visus „kodėl?“ Studentiškame suole galima gauti filosofinio mąstymo įgūdžių. Bet susidūręs su praktika, kūrybine patirtimi artistas privalo tikslinti idėjas, ugdyti savo gebėjimą savarankiškai mąstyti. Dar vienas šiuolaikiškumo bruožas, kalbant apie stilių, bet kokio dirbtinumo atsisakymas. Įsikūnyk ir išgyvenk viską rimtai su savo herojumi.
Šiuolaikinis aktorius turi daug ką žinoti, nes be to neįmanoma suprasti šiuolaikinio žmogaus dvasinio pasaulio, neįmanoma suformuluoti savo idėjinio ir meninio kredo.
Nereikia stengtis būti pastebėtam. Reikia dirbti. Jei žmogus tuo vadovaujasi, šio to gyvenime pasieks. O jei galvosi tik apie paviršių, sėkmę, blizgesį – pačiam sau kenksi ir mažinsi savo šansus kažką reikšminga sukurti.
Aktorius – impulsyvus žmogus, pastovumo priešas. Kategoriškais sprendimais užkirstum sau kelią į pažinimą. O juk tolerantiškas požiūris į žmogų duoda galimybę pažvelgti giliau į jo sielos kaleidoskopą. Viskas reliatyvu ir sudėta iš prieštaravimų.
Aktoriaus profesija labai rimta, reikalaujanti pasiaukojimo, didelės meilės – be jos teatras negali gyvuoti. Kai jos nėra, viskas baigta, viskas nublanksta.
Aktorius turi įeiti į sceną ir sukurti gyvenimo iliuziją. Aktoriumi apskritai gali būti tol, kol tavyje dar nenumiręs vaikas. Gali būti protingiausias, sumaniausias, pavyzdys kitiems, bet jeigu tavyje nebeliko vaiko, pasitrauk iš teatro.
Kūryboje svarbiausia ir sudėtingiausia – prisikasti iki herojaus elgesio esmės, suprasti ir paaiškinti, kodėl jis tapo toks, o ne kitoks, parodyti socialinę ir moralinę charakterio logiką. Tai daug svarbiau nei vaizduoti vien asmenybės tapsmo proceso rezultatą.
Mąstantis aktorius scenoje ar filmavimo aikštelėje priešais kamerą sugeba įtemptai galvoti. Galvoti kiekvieną kartą pakilus uždangai, kai susiduri akis į akį su žiūrovu, kai dešimtą, penkiasdešimtą, šimtąjį kartą sakai jam tuos pačius, kažkieno kito sukurtus žodžius, galvoti taip, tarytum tu pats šią akimirką suradai juos, taip, kaip dar niekada nesi galvojęs, taip, kad pats pajustum savo minties svorį. Tai ir yra minties emocija, be kurios nebus rezultato, vadinamo kūryba.
Aš neatsisakydavau vaidmenų. Kai kurie vaidmenys man būdavo svetimi, nepriimtini, ir juos blogai vaidindavau. Nesistengdavau tų svetimų gerai vaidinti. Man reikėjo, kad vaidmuo bent šiek tiek mane užkabintų.
Vaidindamas aš suvokiau, kad visas aktoriaus kūnas sudaro vaidmens regimą piešinį, kuris žiūrovui padeda atverti ir perteikti tavo herojaus charakterio suvokimą.
***
Teatro ir kino aktorius Regimantas Adomaitis (g. 1937 m. sausio 31 d. Šiauliuose) vaikystėje gyveno Šimonių kaime, Pasvalio raj., lankė Migonių pradžios mokyklą. Vėliau su tėvais persikėlė gyventi į Pasvalį. 1954 m. sidabro medaliu baigė Pasvalio vidurinę mokyklą (dabar – Pasvalio Petro Vileišio gimnazija), 1959 m. baigė Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Fizikos – matematikos fakultetą, 1959–1962 m. studijavo Vilniaus konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), aktorinio meistriškumo katedroje (vadovė Irena Vaišytė).
Pirmieji metai po studijų aktorių blaškė po įvairius Lietuvos teatrus: 1962–1963 m. jis dirbo Kapsuko (Marijampolės) dramos teatre, 1963–1967 – Kauno dramos teatre, 1967–2002 Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, o nuo 2002-jų tapo laisvai samdomu aktoriumi ir vaidino įvairiuose teatruose. Paskutiniai vaidmenys sukurti Vilniaus mažajame teatre.
Teatre Adomaitis sukūrė per šešiasdešimt vaidmenų. Debiutavęs ryškiais, lyrizmą ir dramatizmą derinančiais vaidmenimis, tarp kurių Armandas Alexandre’o Dumas „Damoje su kamelijomis“ (1964), Albanis Williamo Shakespeare’o tragedijoje „Karalius Lyras“ (1964), Augustinas Dalios Urnevičiūtės dramoje „Vadink mane motina“ (1965), Povilas Višinskis Kazio Inčiūros dramoje „Žemaitė“ (1967), Adomaitis kūrė ir šiuolaikinės dramos personažus, iš kurių įsimintiniausi Džordžas Johno Steinbecko dramoje „Pelės ir žmonės“ (1966) ir Francas Jeano Paulio Sartre’o „Altonos atsiskyrėliuose“ (1968).
Į XX a. lietuvių teatro istoriją įėjo Adomaičio sukurtas Mindaugo vaidmuo Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“ (1969), Isabekas Čingizo Aitmatovo filosofinėje alegorijoje „Fudzijama“ (1974), Gediminas Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ (1978), taip pat Jokūbas Sobieskis Balio Sruogos dramoje „Kazimieras Sapiega“ (1979). Vyresnioji žiūrovų karta dar mena Juną Gabrielį Borkmaną iš to paties pavadinimo Henriko Ibseno dramos, Andrejų Golubevą Aleksandro Gelmano dramoje „Akis į akį su visais“ (1982), Liudviką XIV Michailo Bulgakovo dramoje „Moljeras“ (1984), Ančiuką Prano Treinio to paties pavadinimo kūrinyje (1984), Šalimovą Maksimo Gorkio dramoje „Vasarotojai“ (1986), Skirgailą to paties pavadinimo Vinco Krėvės dramoje (1987), AA Sławomiro Mrożeko „Emigrantuose“ (1989), Džeimsą Taivoną Eugene’o O’Nello „Ilgoje dienos kelionėje į naktį“ (1989), Henrį Higinsą George’o Bernardo Shaw dramoje „Pigmalionas“ (1991).
Iš XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje sukurtų Adomaičio vaidmenų daug kam įstrigo kaprizingo ir įnoringo Sero paveikslas Ronaldo Harwoodo dramoje „Aprengėjas“ (1996), intrigantas Kazarinas Michailo Lermontovo „Maskarade“ (1997), komiškų bruožų nestokojantis Fransua François Webero „Vėploje“, (1998), impozantiškas Georgas Frydrichas Hendelis Peterio Barzo „Susitikime“ (1999), Stočkus Mariaus Katiliškio „Paskendusioje vasaroje“ (2001), Žynys Sofoklio „Oidipe karaliuje“ (2002), Telesporas Žemgirdas Juozo Glinskio „Vieno tėvo vaikuose“ (2006). Paskutiniai dideli Regimanto Adomaičio darbai – stulbinančiai gyvas Jevgenijaus Sergejevičiaus Dorno vaidmuo Antono Čechovo „Žuvėdroje“ (2010; „Baltijskij dom“, Sankt Peterburgo teatras) ir vaidmenys, sukurti Vilniaus mažajame teatre – jaudinantis Tėvas Furio Bordono pjesėje „Paskutiniai mėnesiai“ (2005) ir Mykolas Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdėse ir dėdienėse“ (2014).
Lietuvos ir užsienio kino filmuose Adomaitis yra sukūręs daugiau nei septyniasdešimt vaidmenų Lietuvos, Rusijos (Maskvos, Peterburgo (buv. Leningrado), Odesos, Sverdlovsko), Baltarusijos, Armėnijos, Ukrainos, Moldavijos, Latvijos, Vokietijos kino studijų filmuose. Reikšmingiausi vaidmenys: Donatas Vytauto Žalakevičiaus juostoje „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), Kasparas Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos filme „Jausmai“, (LKS, 1966) Edmundas – Grigorijaus Kozincevo „Karalius Lyras“ („Lenfilm“, 1971), Franciskas – Žalakevičiaus „Tas saldus žodis – laisvė“ („Mosfilm“, LKS, 1971), Orlandas – Žalakevičiaus „Kentaurai“ („Mosfilm“, 1978) ir kt.
Regimantas Adomaitis yra gavęs daug apdovanojimų, tarp kurių LTSR nusipelniusio artisto vardas (1973), LTSR liaudies artisto vardas (1979), Vokietijos (VDR) nacionalinė premija (1981), LTSR valstybinė premija (1982), TSRS liaudies artisto vardas (1985), Gedimino III laipsnio ordinas (1997), Lietuvos Nepriklausomybės medalis (2000), Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (2015).
