Goda Dapšytė su portalu 15min sutiko pasidalinti savo ir Šarūno meilės istorija. Jų pažintis, kaip pasakojo, įvyko labai seniai. Pokalbio metu Goda ilgokai galvojo, prieš kiek metų, ir įvardijo tik apytiksliai – kad prieš maždaug 18-ka.
„Susipažinome per Naujųjų vakarėlį. Mus suvedė bendras bičiulis. Labai seniai. O daugiau nei draugais tapome prieš beveik 9 metus“, – portalui 15min sakė G.Dapšytė.
Goda besijuokdama pripažino, kad tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Jiedu lankė tą pačią mokyklą, M.K.Čiurlionio menų gimnaziją. Kai ji buvo penktokė, Šarūnas – dvyliktokas.
„Taip jau yra, kad jaunesni mokiniai pastebi vyresniuosius, tad ir aš jį atsimenu. Bent jau vizualiai“, – šypsojosi pašnekovė. „O po to buvo daug visko – gyvenimo, įvairių susitikimų. Bet prieš devynerius metus įvyko tas, kurio ir reikėjo.“
Artima poros rimta draugystė prasidėjo, kai abu buvo jau nebe jaunuoliai. Anot Godos, susitikimai tada jau buvo kur kas ramesni, mažiau blaškymosi ir nepamatuotų reikalavimų.
Profesiniai skirtumai – ne kliūtis
Šarūnas yra produkto dizaineris ir architektas, be to – jis dėsto Vilniaus dailės akademijoje, yra šios akademijos Senato pirmininkas. Poros darbai yra skirtingi, bet dėl to Goda tik džiaugiasi.
„Mes labai palaikome vienas kitą ir domimės vienas kito veikla. Šarūnas yra atokiau nuo teatro. Mūsų pasauliai – visiškai skirtingi ir dėl to yra labai įdomu.
Vis dėlto, nors dizainas ir teatras gal ir toliau vienas nuo kito, bet mus jungia akademijos, dėstymas jose. Tik aš dirbu Lietuvos muzikos ir teatro, o Šarūnas – Dailės akademijoje.
Kas gal ir logiška, mūsų tėvų įtaka. Mano tėtis – aktorius. Šarūno tėvai – grafikai“, – kalbėjo ji.
Per visą laiką, praleistą kartu, Goda neslepia, kad išbandymų buvo, ir ne vienas. „Mes atsižvelgėme į lietuvių liaudies išmintį – devynerius metus pamatavome, dešimtus – tuokiamės, – juokėsi ji. – Turime ketverių metų sūnų Arną, kartu esame labai daug visko išgyvenę, patyrę, visa tai mus grūdina. Jeigu pasitaiko kokios nors ekstremalesnės situacijos, jos labiausiai ir suartina.“
Pašnekovė pripažino, kad labiausiai žavisi savo vyro ramybe ir, žinoma, vyriškumu.
Pasipiršo palikęs paties kurtą žiedą su dėžute rankinėje
Kai kalba pasisuko apie sužadėtuves, G.Dapšytė prabilo, kad ir jos įvyko „mūsiškai“, tai yra išskirtinai. Žiedą su dėžute ji tiesiog rado savo rankinėje.
„Buvo gana aišku, ką tai reiškia“, – juokėsi ji, kalbėdama su 15min.
Tiek sužadėtuvių, tiek vestuvių žiedai – ypatingi, nes juos pagamino ir sukūrė pats Šarūnas, kadangi anksčiau labai mėgo užsiimti juvelyrika.
„Mūsų žiedus sudėjus kartu jie abu susijungia, nes yra panašių formų“, – dizainą apibūdino jaunoji ir pridūrė, kad vyro darbai jai labai patinka.
Šventę organizavo patys, tačiau lengva nebuvo
Vestuvių organizavimo jaunieji niekam nepatikėjo – viską darė patys. Tačiau Goda pripažino, kad jai lengviau viską surengti kitiems nei sau: „Nemažai yra tekę organizuoti kitų renginių, ten kažkaip viskas pavykdavo lengviau. Nors ir, atrodo, tie patys dėsniai, kontaktai, bet dirbti sau man yra sudėtingiau. Yra tiesos posakyje „batsiuvys be batų“. Bet bandome įgyvendinti tokios šventės idėją, kad ir mums, ir draugams būtų jauku.“
Į šventę pora pakvietė iki 50 žmonių. Savo svečiams pasakė – puoštis labai smagu, bet neprivaloma, jei nėra noro. O svarbiausiu akcentu tapo keltas „Uperis“.
„Pagrindinė mūsų idėja buvo švęsti būtent kelte „Uperis“, nes Šarūnas yra vienas iš jo kūrėjų, mums jis yra labai brangus. Keltas tapo nemaža ir mūsų istorijos dalimi, jis mums yra mielas ir jaukus. Todėl, kai reikėjo apsispręsti, kur rengti vestuves, prisiminėme.
Pandemijos metu keltas nustojo kursuoti tarp Valakampių ir Verkių parko, tad pagalvojome, jog būtų puiki proga jį vėl ištraukti į dienos šviesą ir prisiminti seną draugą.
Kai Šarūnas kūrė „Uperį“, mezgėsi mūsų santykių pradžia. Teko matyti, kaip vyksta visas procesas, dalyvauti jame, palaikant Šarūną. Jam buvo svarbi ši veikla. Ir kūriniai, ir vaikai, ir keltai gyvena šeimoje“, – šypsojosi G.Dapšytė.
Jokių tradicijų Godos ir Šarūno vestuvėse nebuvo numatyta, anot jos, užteko pačios tuoktuvių ceremonijos, kuria pasidžiaugė kartu su sūnumi Arnu, šeima ir draugais: „Smagu, kad ceremonijoje dalyvavo sūnus. Jis yra pakankamai didelis, kad atsimintų. Jam buvo patikėta užduotis – palydėti mane link tėčio.“
Sakralumo dalį pora patikėjo upei, ne bažnyčiai: „Kažkada esu klausiusi pamokslo per vienas vestuves, ten buvo akcentuojamas vedimas ir tekėjimas, kad moteris – teka. Šiuo atveju teka upė“, – prisiminė teatrologė. O jos vestuvės liečiasi su gamta, architektūra, upe ir krantu.
Anot Godos, vestuvės – svarbus momentas jos ir Šarūno santykiams, tačiau perdėtai jų nesureikšmina.
„Šiuo atveju esame per vidurį. Vestuvės mums yra svarbios, bet ne tiek, kad be jų negalėtume gyventi.“
Vis dėlto įvaizdžio temoje pora nuo tradicijų nepabėgo – rinkosi klasikinį, baltos suknelės ir kostiumo, variantą. Tiesa, suknelės buvo dvi, tačiau labai skirtingos.
„Viena suknelė buvo iš princesių sferos, o kita – paprasta. Jos abi – tai aš“, – 15min pasakojo Goda.
Dovanoms pora neskyrė ypatingo dėmesio, nieko specialaus neprašė, abiems svarbiausia buvo gerai praleisti laiką su draugais ir išgyventi sujungimo ceremoniją: „Tas buvimas kartu po ceremonijos yra svarbiausia dalis. Įtvirtinome tuoktuves su tais, kurie mums yra gyvenime svarbūs ir buvo tą dieną kartu.“
Po vestuvių Goda pasirinko dvigubą pavardę ir tapo Dapšyte-Šlektavičiene. „Aš išprotėsiu, kai reiks dokumentus pildyti, bet bus įdomu, – juokėsi nuotaka. – Man labai patinka pačios pavardė, kuri yra neatsiejama dalis, bet priimu ir savo vyrų, įskaitant sūnų, pavardę.“
Po vestuvių jaunavedžiai trumpam kur nors „pabėgs“ kelioms dienoms, o tradicinį medų, galbūt, kopinės ateityje.
