Šį ketvirtadienį, Kaune, Vytauto Didžiojo universitete vyksiančiame 9-ąjame Nacionaliniame kultūros forume L.Keraitis dalinsis įžvalgomis apie tai, kaip dirbtinis intelektas veikia kultūrą, pasakos apie dirbtinio intelekto įrankių naujienas.
„Neabejoju, kad kai kuriems kultūros industrijų atstovams ID pasaulio tendencijos kelia nerimą, bet kartu kūrybiškiems žmonėms atsiveria naujos galimybės išmėginti save, pasauliui siūlyti anksčiau nematytas paslaugas“, – įsitikinęs lektorius.
Prieš Kultūros forumą Kaune su L.Keraičiu kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Dirbtinio intelekto tema pastaruoju metu primena sniego laviną, rodos, taip ir griūva ant galvos iš visų socialinių tinklų. Turbūt, reikia suvokti, kad turime mokytis, kaip su juo elgtis, kad išgyventume…
Būtų sąžininga pasakyti, kad šis bumas yra šiek tiek pagrįstas, bet šiek tiek ir perdėtas. Daugybė žmonių naujovėmis naudojasi, mėgindami iš jų užsidirbti. Stebiu technologijas jau gal septynis metus – kuriu laidas, komunikuoju, tačiau nėra buvę, kad jos keistųsi taip staigiai. Nors dirbtinis intelektas nėra naujas, algoritmai, duomenų analizavimas vyksta jau kurį laiką, bet generatyvusis arba kurti galintis dirbtinis intelektas nutiko staiga, „ChatGPT“ atsirado daugeliui netikėtai, per vieną naktį. Vieną dieną esi grafikos dizaineris, o kitą dieną matai, kad tai ką kurdavai savaitėmis, galima sukurti per 15 minučių. Be abejo, tokia naujiena šokiruoja ir išmuša iš vėžių.
Šokiruoja tai, kad viskas taip greitai keičiasi, ar pojūtis, kad reikės keistis ir tau pačiam?
Šokiruoja, kad staiga atsiranda nauji kūrybos būdai, kad tai, ką darei sunkiai, galima padaryti lengvai, vadinasi, krinta tavo darbo kaina, kinta darbo eiga, procesai. Ir jei anksčiau tekstą rašydavai nuo nulio, dabar gal jį tik sugeneruosi ir šiek tiek paredaguosi.
Jau sakiau, tokie staigūs pokyčiai technologijose būna tikrai retai. DI nedrįsčiau lyginti su interneto atsiradimu, – jam juk reikėjo nutiesti kabelius. Įsivaizduokite, jei 1996-aisiais mums ant galvos būtų nukritęs „Google“. „Pala, pala, ką su tuo galima nuveikti? Kur aš? Kokios žaidimo taisyklės?“ – klaustume.
DI atveju žaidimo taisyklių irgi nėra, todėl sąžininga tai, kas vyksta, vadinti bumu, kuris jau šiek tiek išsikvepia. Ir tai – puiku, procesas turi nusistovėti, startuoliai investuos pinigų, po metų ar dviejų prasidės naujas augimas, atsiras produktai, turėsime naujas industrijas. Ir, tikiuosi, viskas sulips, papildys vienas kitą. Juk kai radosi tinklalaidės, daug kas irgi kalbėjo, kad radijas numirs, bet, štai, viskas puikiausiai telpa.
Technologijas jau seniai seku, galėjau gal šiek tiek daugiau numatyti, kas artėja, nei kiti, bet tikrai patiriu stebuklingumo jausmą, kai sugeneruoju dainą ir ji visai neblogai pavyksta. Mane nuoširdžiai stebina, kiek visko naujo galės atsirast, matau daug potencialo ir suprantu, kad neišvengiamai daug kas keisis ir mano, turinio kūrėjo, darbe.
Ar galėtume šiek tiek paprognozuoti?
Prognozuoti sudėtinga, galime tik pafantazuoti. Vis daugiau kūrybos keis redagavimas. Užuot piešęs pieštuku, generuosi paveikslėlį iš atskirų detalių. Tie patys procesai ateina ir į vaizdo sritį, kur jau dabar galima, kad ir nekokybiškai, bet generuoti video . Rašydamas tekstą, tu padiktuosi savo idėjas programėlei, kuri sugeneruos teksto pagrindą, o tau reikės tik jį suredaguoti.
O kur tada autorystė? Redagavime? Kas tampa teksto, dainos, vaizdo, muzikos autoriumi?
Be abejo, klausimas apie autorystę kyla. Paveikslėlių generavimo įrankių kūrėjai dažnai slepia, kokius duomenis jie naudojo, apmokydami savo įrankį. Galima kartais nuspėti, kad jie duomenis rinko tiesiog iš interneto, galbūt, mano nuotraukos, mano tekstai ir sukūrė universalų įrankį – kopijavimo mašiną, mačiusią daug interneto ir galinčią informaciją replikuoti.
Įrankis, sugeneravęs man muzikos albumą, teigia, kad viskas, ką sugeneravau, priklauso man. Netyčia pavyko sugeneruoti kelis žinomus lietuviškus muzikos atlikėjus primenančius balsus, tai tarp muzikantų sukėlė diskusiją. Kai tuos balsus paleidžiu per savo paskaitas konferencijose, klausytojai juos atpažįsta. Tai leidžia manyti, kad įrankis apmokytas lietuvių autorių dainomis ir jie, greičiausiai, apie tai nieko nežino, nedavė leidimo ir negauna už tai pinigų.
Traukinys jau važiuoja, o mes dar nepradėjom apie tai kalbėti.
Norite pasakyti, kad autorinių teisių srityje nieko kol kas nevyksta?
Vyksta diskusijos. Įstatymų leidėjai nuolatos vejasi technologijas. Europos Sąjungoje priimtas Dirbtinio intelekto aktas, Europa leidžia įstatymus, mėgina su tuo tvarkytis. Jungtinės Valstijos suka kita linkme, čia gana drąsiai leidžiama viskas, o vėliau aiškinamasi teismuose. Pavyzdžiui, „New York Times“ padavė „ChatGPT“ kūrėjus „OpenAI“ į teismą, nes įtaria, kad jis apmokytas tekstais iš leidinio.
Galbūt „New York Times“ norėjo ir patys sukurti įrankį, apmokyti jį savo žurnalistų straipsniais? Išties, egzistuoja naujas Laukinių Vakarų momentas ir jis šiek tiek primena kripto valiutų bumą prieš penkerius metus. Tik jis, manau, buvo daug labiau spekuliatyvus, mažiau pagrįstas. DI srityje turime šį tą gerokai apčiuopiamesnio.
Žmonių nusivylimas suprantamas: buvo žadėta, kad robotai plaus indus, valys namus, o išėjo, kad jie kuria poeziją, o lėkštes vis dar plaunam patys. Tai, kas vyksta, skatina permąstyti, kas yra kūrybiškumas, žmogiškumas, kur prasideda žmogaus kūryba, saviraiška ir kur ji baigiasi, kada ji autentiška, o kada – ne?
Jei kalbame apie kultūros lauką, atrodo, kad būtent čia kyla daugiausiai problemų su autentika…
Iššūkių kyla visose srityse. Sunku net ir suvokti – nuo statybos iki alaus skonio, kurį taip pat parenka dirbtinis intelektas.
Atrodo, kad tose srityse mums ne taip skauda?
Tačiau ten dirbantiems žmonėms skauda. Esu pakankamai jaunas, niekada neįrašinėjau muzikos į juostiniais magnetofonais, negrojau jos iš kasečių. Kūriau muziką parsisiuntęs programą į kompiuterį, bet man vis tiek reikėjo spausti mygtuką. Dabar gi, keturiolikmetis, gali tiesiog pasakyti programėlei, kokios dainos jis nori. Garsiai išsakyta jo komanda, sumanymas ir taps dainos pagrindu.
DI dar lengviau leidžia tau tapti kūrėju, tačiau tai visai nereiškia, kad būsi geras ir kokybiškas, kartelė vis auga, būti viršūnėje tampa vis sunkiau ir sunkiau. Šią akimirką kūrėjų ego yra baksnojamas ir daugelis tikrai nežino, kaip jaustis – kyla pavojas, baimės, nerimo jausmai.
Mes kalbame, kad galima sukurti vaizdą, grafiką, muziką, iliustraciją, bet turbūt visada rasis žmonių, kurie nori paveikslą pajusti rankomis – paleisti dažus, drobę, pajusti kvapą…
Noriu labai tikėti, kad šiek pokyčiai žmogaus darbą padarys dar vertingesniu, o originalumo vertė augs. Kai pats galvoju apie savo kūrybiškumą, manau, kad dabar yra geras laikas keliauti po pasaulį, pasisemti daugiau idėjų. Šią akimirką jaučiu didžiulį kūrybiškumo trūkumą. Pats gaunu užsakymų, pavyzdžiui, ar galėčiau moderuoti diskusiją? Ir užsakymas parengtas su „ChatGPT“. Žmonės neturi idėjų, neturi gerų klausimų, DI kūrybiškumo stygių tik paryškina. Iš kitos pusės, nors menininkai ir kūrėjai to nenori pripažinti, originalumo reikia ne visiems.
Ar galėtumėte pateikti keletą patarimų pradedančiajam, kuris ką tik susipažino su dirbtiniu intelektu ir norėtų jį naudoti, bet nežino, nuo ko pradėti?
Neracionalu, jei tik žmogus dirba kompiuteriu ar telefonu, ir dar nėra išbandęs dirbtinio intelekto įrankių. Pirmiausia rekomenduočiau kurį vakarą pamėginti su DI pažaisti. Nieko blogo nenutiks, jei prirašysite nesąmonių. Užduokite jums rūpimą klausimą „ChatGPT“, papasakokite jam savo istoriją, paprašykite, kad jis pasiūlytų idėjų. Vienas iš trijų atsakymų, galbūt, bus geras. Galbūt, jis paprašys patikslinti arba pateikti daugiau informacijos.
Šitie pratimai padės jums ugdyti intuiciją, kuri, laikui bėgant, bus daug svarbesnė. Kai išmėgini įrankį pirminėje stadijoje, supranti, apie ką jis, matai jo nuoseklumą. Juk ir kompiuteriu paprasčiau naudojasi tie, kurie jį turėjo paauglystėje. Dirbtinio intelekto kūryboje egzistuoja tam tikros taisyklės, metodai, bet labai svarbi ir nuojauta.
Sakyčiau, verta pamėginti ir dalį savo kasdienybės darbų perkelti DI, manau, kiekvienas su jo įrankiais gali atlikti 2-5 procentus savo darbų. Jau dabar esama žmonių, kurie 50-80 procentų savo darbų perkėlė DI ir dabar daro kažką kito. Šioje srityje niekas dešimties metų patirties neturi, tai – labai nauja, klysti dar saugu ir reikia drąsiai bandyti.
Lukas Keraitis Nacionaliniame kultūros forume – birželio 6 dieną, ketvirtadienį, nuo 12 valandos, Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Programą rasite ČIA
