– „Tele-bim-bam“ švenčia 20-metį. Ką jums reiškia ši šventė?
– Dvidešimtmetis man reiškia lygiai pusę mano gyvenimo. Atrodo, lyg ir nedaug, o iš tiesų daug. Tai užaugusi mano idėja. Nuo laidos ji plėtėsi iki vaikų kolektyvo, šeimų stovyklų, ikimokyklinukų mokyklėlės. Tai visas mano darbas, visos idėjos.
– Ką įvardytumėte kaip didžiausius pasiekimus per šiuos metus?
– Tų pasiekimų, laurų buvo visokiausių. Bet mano didžiausias laimėjimas – mūsų su vyru trys vaikai. Jie mus labai džiugina. Pavyzdžiui, dukra neseniai antrus metus respublikiniame dainuojamosios poezijos konkurse laimėjo pirmąją vietą. Tėvams smagu, kad vaikai ką nors pasiekia, duoda tokių gerų rezultatų, yra atsakingi, nevartoja nieko, kas šiais laikais nėra dažnas atvejis. Tai yra viskas, už ką kovoja tėvai. Niekada nesigailėjau, kad per visus darbus, per didžiausią nuovargį visada rasdavau laiko savo vaikams – paskui graži kompensacija išeina.
– Kai turite savo vaikų, ar darbas su mažamečiais neišsekina, nenuvargina?
– Buvimas su vaikais džiugina: pabuvęs su jais atsigauni, nors vaikai gal ir yra maži energetiniai vampyriukai. Iš jų visada gauni daugiau negu pavargsti. Vargina organizaciniai dalykai, kaip, pavyzdžiui, šį renginį darant. Buvimas su vaikais scenoje yra tik ledkalnio viršūnė. Tas organizacinis darbas, derybos – tie dalykai, kurie atveda iki scenos, mane vargina. Šitie dalykai yra pagrindiniai mano energijos siurbikai. O išeiti į sceną su vaikais, kolektyvu – vienas malonumas.
– Žavite savo energija, trykštančia jaunyste. Iš kur semiatės jėgų?
– Pirmiausia iš mamos ir iš tėčio. Čia esmių esmė ir pradžių pradžia, nes ne visiems vienodai įdėta. Man jėgų pasisėmimas yra pabuvimas su tikrais draugais, kurių aš turiu labai nedaug, bet tikrų. Jie man labai brangūs. Taip pat ramus pabuvimas su šeima duoda jėgų. Žmogus labai skirtingose vietose ieško, kur pasisemti jėgų. Taip pat kartais reikia pasitikrinti, ar tinkamu keliu eini. Tiesioginis bendravimas su publika ir didieji koncertai yra tikri išbandymai, todėl mes jiems taip atsakingai ruošiamės.
–Esate sakiusi, kad pusmetis, per kurį nebuvo filmuojama laida „Tele-bim-bam“, išėjo į naudą. Kodėl?
– Dabar laidos vėl gerą mėnesį nėra. Paradoksali situacija yra ta, kad LTV filmuoja mūsų koncertą ir jį rodys, o mes švenčiame dvidešimtmetį laidos, kuriuos nėra eteryje. Tai tik pasako, kad mes esame ne vystyklų amžiaus, nesame įrėminti vien televizijos. Turime savo alsavimą, savo džiaugsmų ir t. t. O tas pusmetis mane prie tokių minčių ir privedė. Susidėliojau prioritetus, iš šono pažvelgiau į tai, ką darau, į reiškinius, kurie vyko. Pusę metų galvoti viena kryptimi kartais yra labai naudinga.
– Koks likimas laidos laukia kitą televizijos sezoną?
– Čia reikėtų televizijos vadovo paklausti. Aš manau, kad LTV pradėjo dirbti komercinių televizijų principais: turi rėmėjų – bus laida, neturi – nebus. Visuomeninio transliuotojo biudžete mūsų laidai pinigų nėra. Tas 10-ies laidų ciklo atsiradimas irgi buvo tik rėmėjų pinigais padengtas. Tokie dalykai. Kyla klausimas: gal tada reikia eiti į didesnius reitingus turinčią televiziją? Tai yra didysis klausimas – ką mes veikiame toliau? Bet turbūt taip visada būna gyvenime. Net ir savo gimtadienį švęsdamas susimąstai: o kas toliau? Kai tą klausimą vis iš naujo turi sau užduoti, gal tai irgi yra vienas iš tinkamo kelio varikliukų. Tu turi sau nuoširdžiai atsakyti. O minčių, kas toliau, yra. Manau, kad vaikų ir profesionalių dainininkų, aktorių bendradarbiavimas scenoje dar turi savo nišą, kur būtų galima nuveikti daug gražių, smagių dalykų.
– Ar palaikote santykius su buvusiais „Tele-bim-bam“ nariais?
– Aišku, palaikome ir bendraujame. Pernai vasarą ištekinome pirmą „bimbamę“ Stasytę, kuri su Andriumi Mamontovu dainavo „Baltąją varnelę“. Buvo pirmosios mūsų vestuvės. Labai džiaugiuosi, kad ir šiame koncerte su manimi scenoje bus pirmieji nariai, pavyzdžiui, visus mokslus Lietuvoje ir užsienyje baigusi ir kartu su mumis į sceną grįžusi Ieva, kadaise dainavusi „Labai geras daiktas yra televizorius“.
– Per gimtadienį žadate išpildyti dešimtmečio Arnoldo Valašinsko svajonę – surengti šypsenų šventę. O kokia yra jūsų pačios didžiausia svajonė?
– Gal labai juokingai pasakysiu, bet tai yra vidinė harmonija, pusiausvyra. Tokie renginiai nori nenori išmuša tave iš vėžių, „išstresuoja“. Labai džiaugsiuosi, kai praeis kažkiek laiko ir aš atsikvėpsiu, pasakysiu: „Yes. Viskas buvo labai gerai, o aš dabar visiškai rami.“
Dosjė.
Neringa Čereškevičienė gimė 1966 m. birželio 25 d. Kaune. Baigė tuometės Valstybinės konservatorijos televizijos režisūros ir aktorinio meistriškumo kursą. Nuo 1990-ųjų kuria LTV laidą „Tele-bim-bam“. N.Čereškevičienė taip pat rengia „Tele-bim-bam“ vasaros stovyklas, vadovauja koncertų grupei „Tele-bim-bam“, dainuoti moko ikimokyklinio amžiaus vaikus. Su savo grupe išleido 7 albumus. 2009 m. yra pelniusi „Šeimos ambasadorės“ titulą. N.Čereškevičienė su vyru Alfredu augina tris vaikus: dukrą Kotryną (17 m.), sūnus Justą (16 m.) ir Rapolą (7 m.).
