– Ar kada nors dingsta tas jausmas, kai, išleidus naują dainą/albumą, kažkas vis tiek atrodo neišbaigta, nepakankamai gerai ir ne taip, kaip norėtum?
Mantas: Visada yra pagunda galvoti, kad kažkas galėjo būti kitaip, galėjo būti geriau. Bet mokomės taip negalvoti apie dainas, kurios jau įrašytos ir išleistos, nes tuo atveju tik užsikemša galva ir nebelieka vietos naujoms dainoms kurti ir naujiems būdams mokytis. Jei jaučiasi, kad galėjo būt geriau – tai geras ženklas. Bet šį jausmą reikia pasilikti dainoms, kurios dar tik ateina, ir mokytis, kaip padaryti, kad jos būtų geresnės. Čia lyg pasigamintum patiekalą, pavalgytum, o po to galvotum, kad galėjai pasidaryti skaniau, nors patiekalas jau seniai skrandyje. Tada sutrinka virškinimas.
– Ką veikiate, norėdami pailsėti nuo muzikos?
Mantas: Trumpam ją pamirštame ir leidžiame viskam skambėti negalvodami, kuris garsas prie kurio tinka ir koks turėtų būti kitas posmelis. Nuo pasaulio skambesio viena ar kita forma pabėgti neišeina, bet kartais pavyksta nediriguoti ir leisti jam kažkaip savaime nugrimzti į sapnus ar spalvas.
– Ar turite ritualą, kuris pakelia jūsų kūrybiškumą? Konkretaus ritualo visada ieškome, bet gal pats tas ritualo ieškojimas jau yra savotiškas ritualas? Kokios sąlygos jums tinkamiausios kurti muziką?
Mantas: Netyčia.
– Ar užsibrėžiate tikslus ir deadlaine‘us, kad pastūmėtumėte save? Ar manote, kad dainos turėtų atsirasti be didelių pastangų?
Mantas: Atrodo, kad bandome užsibrėžti, bet dažniau jie patys nusibraižo ir tenka tarp jų laviruoti. Dainos be pastangų neatsiranda, tik kartais tenka stengtis visai ne dainą sukurti, o, pavyzdžiui, nurimti arba susikalbėti, arba užmigti.
– Kaip žmonės priima lietuviškas dainas užsienyje? Ar patartumėte atlikėjams stengtis adaptuoti kūrybą užsieniui?
Mantas: Adaptuoti niekam nieko nepatartume. Kalba turi tam tikrą reikšmę, nes žmogus mėgsta suprasti, bet galima papasakot ir taip, kad suprastų be žodžių. Kaip vaikščiodami miške supranta paukščius. Ar supranta? Kartais, atrodo, visai pavyksta.
– Grojote Kudirkos cover'į (puikiai!). Kas norėtumėte, kad perdainuotų jūsų dainą? Kurią ir kas?
Šarukas: Sunkoka taip sugalvoti! Būtų visai smagu, kad kas nors padarytų kokią nors neįprastą versiją, gal net labiau primenančią kokį remix‘ą (šypsosi). Net nežinau, kas konkrečiai, bet galėtų būti kas nors iš šokių muzikos scenos arba kaip tik iš klasikinės muzikos arba džiazo rato.
– Ar baigus koncertą reikia iškart krautis šmutkes ar reikia palaukti, kol žmonės išsiskirstys?
Mantas: Jei kas mina ant kulnų, galima ir iškart susiruošti, bet gražiau, atrodo, eiti pabendrauti su žmonėmis ir juos išlydėti.
Šarukas: Tai čia labai priklauso nuo to, koks koncertas. Jei mūsų, solinis, dažniausiai pabūname, paplepame su žmonėmis, mamomis, draugais ir visais, kas plepa. O kartais būna, kad reikia iš karto viską susikrauti, atlaisvinti sceną kitiems pasireiškimams.
