Timūrai, kaip kilo mintis leistis į tokį žygį?
Paauglystėje daug vaikščiojau. Gyvenau Telšiuose, o tai yra toks miestas, kuriame gali nueiti visur. Vaikščiojimas man buvo svarbus dalykas. Daugelį metų kaupėsi mintis, kad šiuo metu vaikščioju vis mažiau, mąsčiau, kad norėčiau pasivaikščioti. Šie metai buvo intensyvūs visomis prasmėmis, todėl jausdamas tam tikrą perdegimą supratau, kad reikia pasidaryti ilgesnes atostogas. Čia buvo pirmas kartas nuo mokyklos laikų, kai turėjau tiek laiko be darbų. Mintis eiti kilo vasaros vidury. Tada galutinai susikristalizavo mintys, iš kur į kur eisiu ir visa kita.
Kaip sekėsi susiderinti su darbais? Ar lengvai išleido šeima?
Visuose darbuose žmonės suprato, kad man reikia atostogų. Ir pats jaučiau perdegimą, pertraukos poreikį. Buvo toks jausmas, kad reikia trijų mėnesių atsijungimo nuo visko. Bet esu dėkingas savo visiems trims darbams ir už keturias laisvas savaites.
Vaikai nenorėjo manęs išleisti. Bet šis nuotykis ir jiems yra nuotykis. Mes praktiškai ėjome visi kartu, tik aš – kojomis ir kūnu. Grįžus ir apsikabinus buvo nepamirštama patirtis.
Prieš tokias keliones žmonės intensyviai ruošiasi, treniruoja ištvermę, repetuoja ėjimą vaikščiodami su sunkiomis kuprinėmis ir pranešioja naujai pirktą avalynę. Ar pats kaip nors ruošeisi?
Žinau, kad yra tokių rekomendacijų. Truputį vaikščiojau, bandžiau prisijaukinti batus, bet vis tiek, kaip vėliau paaiškėjo, juos nusipirkau blogus, nors ir rinkausi ilgai. Dėl batų kelionės metu dvi savaites kentėjau skausmus.
Lietuvoje vaikščiojau iki karščių pradžios. Vėliau suintensyvėjo darbų grafikas ir nebebuvo laiko, tad net pamiršau, kad eisiu Camino. Tada – bam, likus dviem savaitėms iki skrydžio, manęs kažkas paklausė, kaip aš nusiteikęs. O tada aš jau net nebenorėjau eiti, tad realiai skridau į žygį nenorėdamas. Juokingai gavosi. Reikėjo save įstumti į visą šį nuotykį.
Kaip sako, visi eina savo kelią. Vieni skuba, kiti – ne, planuoja arba ne, yra milijonas būdų. Ypač tą pirmą savo kelią eisi taip, kaip gyveni. Darysi tas klaidas, kurias ir darai, bet čia būsi priverstas susitikti su jomis ir išspręsti.
Rūpestį besiruošiant kelionei kelia ir daiktai. Vieni įsideda itin mažai, tik pačius reikalingiausius, kiti – net laikui bėgant pusę nenaudojamų dalykų išsiunčia paštu namo. Kokia buvo tavo situacija?
Esu vieną žygį turėjęs mokykloje, gal vienuoliktoje klasėje. Atsimenu, kad tada mano kuprinė svėrė apie 20 kilogramų, nors mes ėjome tik nuo Telšių iki Šatrijos 25 kilometrus. Tada kentėjau.
Prieš šią kelionę nei knygų skaičiau, nei kažkaip ypatingai ruošiausi, tiesiog žinojau, kad kuprinė turi būti kuo lengvesnė. Ją kroviausi kiek galima vėliau, kuo arčiau skrydžio dienos. Norėjau pamatyti tikslesnes orų prognozes, nes rugsėjo pabaiga ir spalio pradžia yra virsmas iš karščio į vėsumą.
Susidariau sąrašą, ką imčiau, o vėliau žiūrėjau, ko dar man nereikia. Tad kuprinės svoris su dviejų litrų vandens pūsle buvo apie 8-9 kilogramai. Vėliau tiek daug vandens nesipildavau, o laikui bėgant nešulys sumažėjo dar ir dėl pamirštų daiktų įvairiose nakvynės vietose. Pavyzdžiui, palikau labai mėgstamą megztinį, vėliau rankšluostuką ir taip toliau.
Sakyčiau, kuprinę susikroviau protingai. Bet mačiau žmonių, kurie persistengė. Yra sakančių, kad dažniausiai taip nutinka moterims, nes joms reikia kosmetikos ir panašiai, bet buvo priešingų atvejų. Kelyje sutikau moterų su 5 kilogramų kuprinytėmis, o vyrų – su daiktų pertekliumi.
Kokios buvo tavo pirmosios dienos Camino de Santiago kelyje? Ar buvo labai sunku?
Sunkiausia buvo pirmomis devyniomis dienomis. Psichologinis lūžis įvyko ties dvylikta. Kentėjau dėl prastų batų. Galvojau, kad nusipirkau gerus, nes ieškojau, kad būtų ir nepralaidūs vandeniui, ir tinkami sausumoje. Batai labai stipriai nuspaudė kojas, vis tikėjausi, kad jie prasivaikščios ir bus geriau. Vilniuje, kai ruošiausi, nueidavau po 20 kilometrų. Bet kūnas dar nebuvo tokioje būsenoje.
Kelyje – kitaip, kai be sustojimo eini 6-7 valandas, dažnai – karštyje, pėdos dar labiau išsiplečia. Batai pasidarė per maži. Susivariau pėdas, nors batai buvo ir su geliniais padukais.
Trečioji diena buvo siaubinga. Bėgo ir ašaros.
Susidarė didelės nuospaudos, klaikiai skaudėjo. Kadangi pėda suspausta ir deformuojasi, skausmas perėjo į kelius ir klubus. Nes pirmą dieną persistengiau, iš Lisabonos nuėjau apie 40 kilometrų. Ėjau vedinas azarto, emocijų, buvo labai lengva. Vėliau supratau, kad šie batai neleis man taip lengvai siekti dienos tikslo. Pusiaukelėje buvo išsikrovęs telefonas, turėjau naudoti išorinę bateriją. Paskutinius dešimt kilometrų ėjau besigailėdamas, kad tiek daug nusprendžiau iškart nueiti. Jaučiausi kaip pingvinas, vos vos vilkausi.
Į viešbutį atėjau jau visai vėlai vakare. Nedarydavau rezervacijų, norėjau nuotykių. Savo įsivaizdavimu, turėjau eiti gamtoje, kažkur pavalgyti ir visai nesutikti žmonių. Pirmas šešias dienas taip ir buvo, juos sutikdavau tik nakvynės vietose. Vėliau jau jų pradėjo daugėti.
Mano fantazija eiti laukinėje gamtoje ėmė griūti, nes pamačiau, kad reikia vis dažniau stoti.
Pradėjau mokytis – stovinėjau kas dešimt kilometrų, nusiaudavau batus ir panašiai. Išmokau gerbti savo pėdas ir kūną. Negalėjau jų ignoruoti.
Kiekvieną dieną išeidavau su skausmu, vėliau jis pasimiršdavo, o ties 22–23 kilometru skausmas vėl grįždavo stipriai ir staigiai. Galiausiai suvokiau, jog 25 kilometrai per dieną yra tiek, kiek galiu, o jei eisiu daugiau, bus kančia. Tai buvo pasirinkimas.
Ar sunkiais momentais kilo minčių, kad reikia nutraukti žygį ir kaip įmanoma greičiau grįžti namo?
Tokių scenarijų visada būdavo. Pirmomis dienomis – ne taip dažnai, nes turėdavau viltį, kad kitą dieną bus geriau, kadangi kažką keisdavau, masažuodavau pėdas, tepdavau vaistais, klijuodavau pleistrus ir panašiai. Bet būdavo vis blogiau. Kur nors atėjus pasižiūrėdavau į savo pėdas ir situacija būdavo prastesnė.
Nedarydavau tokių pertraukų, kokių reikėdavo. Vis jausdavau tą bizūną, kuris varo į priekį ir neleidžia sustoti. Turėjau tikslą nueiti. Bet tik dabar supratau, kad kelionė yra ne apie tikslą.
Kadangi dėdavau instagramo istorijas, atrodydavo, kad paskelbiu sau tikslą, kur per dieną turiu nueiti, dėl to atsirasdavo savęs varymas ir sustoti būdavo sunkiau.
Eiti tiek, kiek norėčiau ir neskaičiuoti kilometrų, man nepavyko. Giliai viduje supratau, kad tikroji patirtis būtų neturėti laikrodžio ir tiesiog eiti.
Iš esmės visada eini sekdamas rodykles, kurios Portugalijoje pasirodydavo kas kelis kilometrus. Įėjus į Ispaniją, iš viso buvo neįmanoma pasiklysti, nes tos rodyklės vesdavo kaip turistą, jų labai daug.
O Portugalijoje būdavo progų pasiklysti. Bet ir reikia šiek tiek pasiduoti tam nuotykiui, o ne bandyti sukontroliuoti, nes kelias vis tiek ras būdų, kaip tave prigauti.
Kaip pats minėjai, truputį vengei žmonių, nes tavo svajonė buvo eiti vienam, gamtoje. Gal vis dėlto nuomonė laikui bėgant pasikeitė ir norėjai susipažinti su kitais keliautojais?
Susipažinti vis tiek teko, nes nakvynės vietos buvo tos pačios, vadinamieji albergai, skirti piligrimams. Man reikėjo ryžtis ten pasilikti. Kiek domėjausi prieš kelionę, ten sąlygos yra labai bazinės, kai kur yra atviros dviaukštės lovos ir panašiai.
Labai nenorėjau ten būti, nes norėjau laiko sau, be pašalinių. Pirmąją naktį apsistojau oficialiuose nakvynės namuose, bet mokėjau daugiau, kad gaučiau atskirą kambarį, kadangi po tos pragariškos pirmosios dienos norėjau būti tik su savimi, nenorėjau su niekuo bendrauti.
Antrąją dieną buvo įspūdingiausia patirtis, nes apsistojau pas tokį italą, jo namuose, kuriuose yra įrengęs nakvynės vietas piligrimams. Ten buvau aš, tas italas ir kanadietis. Italas pagamino vakarienę, jis buvo labai šiltas, davė daug patarimų, nes pats yra nuėjęs apie 20 Camino žygių. Jaučiausi kaip svečiuose. Mes labai smagiai pašnekėjome ir apie nieką, ir apie svarbius dalykus. Kai mano pirmoji patirtis nakvynės namuose buvo tokia kosmiškai gera, visos kitos atrodė labai prastos.
Buvo atvejų, kai bendraudavau su kitais iš reikalo. Jausdavosi tas vakarietiškas mandagumas, pakeltas balso tonas ir panašiai. Bendravome truputį apie nieką, visi gyrėsi kiek ir ko yra pasiekę. Vis dėlto tarp viso to šiukšlino bendravimo buvo ir smagių pažinčių, pavyzdžiui, su tuo italu.
Paskutinė nakvynė Portugalijoje, prieš kertant Ispanijos sieną, irgi įsiminė. Ten portugalo šeima įrengusi nakvynės namus. Viskas buvo labai tvarkinga ir šiuolaikiška, normali lova ir pagalvė.
Tad iš viso buvo du vakarai, kai jaučiausi maloniai, o visais kitais atvejais stengiausi vengti žmonių.
Tas kanadietis, su kuriuo susipažinome pas italą, vėliau mane pasivijo beeinant ir ėmė pasakoti apie save. Suvokiau, kad pradėjau gyventi jo bėdomis ir man nebuvo labai įdomu. Čia dažnai sutinki tokių žmonių, kurie arba nori tau išsikrauti savo gyvenimo nuoskaudas arba kuo nors giriasi, o tu turi klausyti. Todėl ir stengdavausi būti vienas.
Na taip, juk kelionė apie tave, ne apie kažką kitą...
Bet įdomiausia tas, kad tuose susitikimuose su kitu daug supranti ir apie save. Kitą dieną eidamas galvoji apie tuos nepatikusius dalykus ir atrandi, kodėl tai taip veikė. Klausi, ar situacija labiau apie kitą, ar apie mane.
Jei žmogus tave nemaloniai veikia, tai yra labai aiškūs kažkokie tavo dalykai, kuriuos pats bandai savyje užspausti ir paslėpti. Tokia savianalizė.
Dar buvo toks atvejis, kai ėjo vokietis su žmona. Jie – kaip ir kartu, bet vyras eina greičiau, jaučiasi, kad jie kartu eina tik dėl to, nes reikia, o ne dėl to, kad nori. Aš juos aplenkiu ir tariu „Buon Camino!“. Beje, man šis reikalavimas labai nepatiko, o kiti labai tikėdavosi išgirsti šį sakinį. Aš, pavyzdžiui, einu savy ir nenoriu, kad nei man sakytų, nei kad aš sakyčiau. Vokietis mane pasivijo ir pradėjo su manimi kalbėtis, supažindino su savo žmona, bandė su manimi juokauti ir panašiai. Pajutau tokį energetinio vampyro atvejį, supratau, kad jau žmona šimtą kartų jo istorijas girdėjusi ir nebenori klausytis, tai jis prie manęs prikibo. Aš toks mandagus ėjau ir klausiausi. Buvo įdomi patirtis – negalėjau juo atsikratyti, bet tie dalykai, kuriuos jis pasakojo, liko manyje. Vėliau jo žmona pasiūlė sustoti atsigerti kavos, tai jie liko, o aš žingsniavau toliau. Ji mane kaip ir išgelbėjo.
Tai visos tos patirtys sumuojasi. Nėra gerų ar blogų dienų. Yra tiesiog kelionė.
Kai pradėjau ir finišavau, atrodė, jog buvo du skirtingi potyriai. Beeinant ėmiau justi netgi savotišką monotoniją, rutiną. O kai finišavau, buvo atskiras neįtikėtinas emocijų pliūpsnis, viską paleido.
Ar finišavęs pajutai, kad esi kitoks, negu pradėjęs?
Taip. Buvau girdėjęs apie Manto Bartuševičiaus kelionę, kai ėjo aplink Lietuvą, mačiau dar kelis užsieniečių vaizdo įrašus YouTube. Eidamas labai laukiau to kažkokio nušvitimo. Visi rašo, kad 3-4 dieną mintys nurimsta ir tada kažkas įvyksta. O man tos dainelės kaip grojo galvoje, taip grojo iki pat finišo. Visada buvo dvi tos pačios, o paskutinėmis dienomis dar trečia atsirado, nes pasikeitė nuotaika.
Finišavimo diena ir kita po jos buvo labai stiprios emociškai. Jautėsi kitoniškumas. Kai eini savo tempu, atsiranda tam tikra ramybė. O finišavus ta ramybė sustiprėja. Vėliau atsirado toks nerimas galvojant, kaip tą ramybę pasiimti į realybę, kaip integruoti į kasdienį gyvenimą.
Kaip rašė viena pažįstama maratonininkė, ji jautėsi panašiai, kai pabaigė savo pirmąjį maratoną. Yra labai stiprus jausmas, kad čia yra tavo. Kad niekas iš tavęs šitos patirties ir jausmo neatims.
Palyginau tai su sportininkų patirtimi iškovojus medalius. Taip sunkiai dirbau, kentėjau ir galiausiai tai padariau. Toks pasigerėjimas ir pasididžiavimas savimi, kompleksinis jausmas apėmė.
Fiziškai, aišku, pavargai, bet ar pavyko pailsėti psichologiškai? Kadangi minėjai apie perdegimą, tai kaip jautiesi dabar – ar pavyko pailsėti?
Žinok, ir tas fizinis nuovargis buvo toks stiprinantis. Yra toks senas filosofinis momentas apie kančią ir laimę – mes dabar tikrai gyvename labai laimingai, laimės kultas yra labai didžiulis. Visi nori patogumo ir rodyti save geriausiai. Yra toks paviršutiniškumas. O iš tikrųjų, kaip tik toje kančioje yra labai daug stiprių dalykų. Fiziškai jaučiuosi daug stipresnis. Dabar, kai turiu porą laisvų dienų ir man nereikia niekur eiti, vis tiek jaučiu poreikį prasieiti bent 15-20 kilometrų. Tik skauda keliose vietose, bet į jas žiūriu su pagarba.
O psichologiškai – čia procesas. Ir jaučiu, kad jis vis dar nesibaigė. Sutikau daug žmonių, kurie ir traukiniais ar taksi važiavo iš vieno miesto į kitą, nes yra daug būdų sukčiauti. O sau buvau stipriai viduje pasiryžęs, kad visus tuos 600 su viršum kilometrų eisiu ir norėsiu pamatyti, kaip į viską reaguoju. Tai finišavus buvo daug laimės, kad visa tai įveikiau.
Džiaugiuosi, kad pasiryžau nebebūti viešas tame žygyje. Supratau tą vertę žmonėms, kurie stebi, būdavo daug malonių emocijų, kad žmonės rašo, bet vėliau supratau, kad aš jau einu per daug jiems ir per mažai sau. Norėjau dar giliau į save nueiti ir nuo visko dar labiau atsijungti. Nes keldamas istorijas į socialinius tinklus suvokiau, kad neatsijungiu nuo to, nuo ko norėjau. O nueidamas į tą visišką ėjimą su savimi suvokiau, kad viskas vyksta kitaip.
Įdėjus įrašą, kad finišavau, gavau neįtikėtino žmonių dėmesio.
O ko labiausiai pasiilgai keliaudamas? Ar kam nors skambindavai?
Vaikų. Mes kiekvieną vakarą kalbėdavomės telefonu. Būdavo momentų, kai mąstydavau, kas būtų buvę, jei būčiau ėjęs be telefono? Nes tokia ir buvo pirmoji idėja. Vėliau jos atsisakiau dėl techninių dalykų, dėl viešbučių rezervacijų ir panašiai. Jutau didelį ilgesį šeimai. Jos pasiilgau labiausiai. Viso kito – nelabai.
Pastebėjai eidamas, kad pradėjai džiaugtis mažais dalykais, kurie anksčiau atrodė savaime suprantami ir laimės nekeldavo?
Mažais dalykais ir taip moku džiaugtis. Toje aplinkoje, kurioje būnu, dažnai jaučiuosi kaip balta varna, nes aiškiai suprantu, ką turiu ir vertinu, kokį gerą gyvenimą gyvenu. Man nereikėjo sėdėti prie krioklių ir klausytis jų ošimo ar paukščių čiulbėjimo. Aš ir taip kiekvieną dieną tą suprasdavau ir vertindavau, norėdavau, kad jo būtų dar daugiau. Tai čia buvo proga dar labiau tuo pasimėgauti. Iš prigimties, aš nesu miestietis, tad man tai buvo labiau grįžimas, o ne atradimas.
Kokius beeinant atrastus dalykus žadi įnešti į savo kasdienybę?
Didesnes pauzes, daugiau laiko sau ir svarbiems dalykams. Jaučiu, kad dabar gyvenime reikės perdėlioti prioritetus. Ta vidinė ramybė, kurią įgijau eidamas, yra tokia trapi, kad iš visų jėgų norisi ją išsaugoti ir išlaikyti kiek įmanoma ilgiau. Ieškosiu būdų.
Ir stengiuosi kiek įmanoma dažniau daryti pasivaikščiojimus Lietuvoje. Pirminis noras ir buvo eiti savame krašte, nes vesdamas renginius sutinku unikalių žmonių. Bet rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje vaikščioti po Lietuvą nėra taip lengva.
Kaip perdėliosi prioritetus?
Laikas sau dabar bus pirmoje vietoje. Ir dalykams, kurie yra man svarbūs. Dar labiau juos iškelsiu ir jiems skirsiu savo laiką. Atrodė, kad veikla ir darbai yra svarbiausias dalykas, bet dabar, atrodo, viskas pasikeis. Ieškosiu kitokios pusiausvyros.
Ką rekomenduotum žadantiems eiti Camino de Santiago?
Vienintelis patarimas – pagaliau išeik. Daugiau patarimų nepriduosi, nes kiekvienas eis labai unikaliai. Pavyzdžiui, ir aš, atrodė, kad esu pasiruošęs, bet prašoviau su batais. Tu nežinai, kaip bus, kol neišeisi. Nereikėtų labai stengtis bandyti pataikyti, vietoje to – tiesiog leistis į nuotykį ir nesistengti suvaldyti. Viso kelio vertę suvokiau tik jį baigęs. Nes kol eini, viskas atrodo labai vienoda, tad tik pasibaigus supranti tų pokyčių svarbą. Šitam kelyje tu suprasi, kaip reikėjo eiti ir čia bus tikrasis stebuklas.
Tiesa, žygis turėtų trukti ilgiau nei dvi savaites. Tas mėnuo, kurį ėjau, man labai tiko. Siūlau visiems ne eiti pasivaikščioti, o kad tai būtų kelias. Nes per dvi savaites nieko nepatirsi. Aišku, visi esame skirtingi, bet manau, kad šiam dalykui reiktų skirti bent mėnesį.
