– Kristina, kokia buvote vaikystėje?
– Buvau nenuorama. Manau, kad auginti tokią padaužą mamai buvo nelengva. Aišku, buvau išdykusi, laipiojau po medžius su berniukais ir nuolat su jais įsitraukdavau į visokius žaidimus, be to, ir pati prisigalvodavau visokiausių pokštų ir mamoms nepatinkančių dalykų.
– Ką turite galvoje?
– Pavyzdžiui, pamenu, kad kovo 8-osios proga mamai iš pagrindinio mūsų kaimo darželio išroviau visas tulpes su šaknimis, o su draugėmis žaisdama namus kieme išgulėjau visas mamos puoselėtas rožes. Ir baltas pėdkelnes, kurias mama per didelius vargus – buvo deficitas – gaudavo prieš rugsėjo 1-ąją, akimirksniu suplėšydavau.
– Kaip jums tai pavykdavo?
– Labai paprastai. Vieną rugsėjį, kai mama, nesulaukusi manęs namuose, atėjo ieškoti į mokyklą, sėdėjau didžiuliame kaštone. Ką ten dariau? Ogi skyniau visai klasei kaštonus. Deficitinės pėdkelnės, žinoma, buvo negailestingai suplėšytos.
– Tarp jūsų artimųjų lyg legenda sklando istorija apie gimdymo namus. Papasakokite ją.
– Ši istorija susijusi su mano sesute – ji, beje, šį savaitgalį išteka.
Taigi vaikystėje labai norėjau sesers. Buvau dar visiška pyplė, kai ėmiau mamos prašyti, kad ją man padovanotų. Mama, žinoma, atsakė taip, kaip atsako daugelis tėvų: „Sutaupysime pinigėlių, nuvažiuosime į gimdymo namus ir nusipirksime.“
Nesinorėjo taip ilgai laukti. Iš kur gali žinoti, kada tėvai sutaupys? Tad visą vasarą taupiau pinigėlius pati. Kažkiek sutaupiau ir nutariau važiuoti pirkti sesės. Surinkau šutvę kiemo vaikų, nuvažiavau į Panevėžį ir kažkokią seselę apstulbinau pareiškusi, kad atvažiavau nusipirkti sesės. Visus pinigus buvau susikrovusi į maišelį, tad labai nuliūdau, kai seselė pažiūrėjusi pasakė, kad tiek pinigų neužteks – reikia dar pataupyti.
– Šiuo metu gyvenate pajūryje. Čia ir gimėte?
– Gimiau Panevėžyje, augau Pasvalio rajone, tad jūros šalia nebuvo. Tiesa, labai mėgau maudytis, bet šalia buvo tik Mūšos upė. Jūrą pirmą kartą pamačiau būdama šešerių, tačiau šis vaikystės prisiminimas – komiškai liūdnas.
Mama nusivedė mane į moterų pliažą. Kadangi netoliese pamačiau su mama atėjusį berniuką, buvo labai gėda, kai mama man liepė išsirengti, kad lygiai įdegčiau. Pamenu, kaip pyliau smėlį ant savo kūno, man buvo gėda, slėpiausi, nežaidžiau ir nėjau maudytis.
– Kas jus atvedė į Klaipėdą?
– Studijavau Šiauliuose, vėliau dirbau Kaune. Į Klaipėdą priviliojo jausmai. Tiesa, laikui bėgant supratau, kad tai man tinkamiausia erdvė, kurioje noriu būti, gyventi, kurti. Tiek Klaipėda, tiek jūra dabar man labai svarbu. Esu tikra, kad radau vietą, kurioje norėčiau gyventi visą gyvenimą.
Balerina netapo
– Kada ir kaip į jūsų gyvenimą atėjo šokis?
– Šokis mano gyvenime atsirado gana vėlai. Kita vertus, esu tikra, kad mintyse šokau jau būdama mamos pilvelyje.
– Ką reiškia „vėlai“?
– Į didžiąją sceną užlipau aštuoniolikos. Ten, kur augau ir mokiausi, nebuvo šokių būrelių, todėl mano pirmieji šokiai gimė namuose. Prisimenu, šokdavau prieš televizoriaus ekraną, kai transliuodavo baleto spektaklius. Juk baletas buvo mano svajonė nuo pat vaikystės...
– Kas paskatino domėtis šiuo menu?
– Per televiziją matyti baleto spektakliai įkvėpė jausmą, kad norėčiau būti scenoje. Kažkas širdelėje ypač kirbėdavo tuomet, kai matydavau šokančias balerinas. Be to, mama dažnai vesdavosi mane į įvairiausius koncertus, o man didžiulį įspūdį darė artistai, dainininkai, šokėjai... Gal tuomet ir užgimė svajonė kada nors taip pat džiuginti publiką ir sulaukti tiek pat daug nuoširdaus aplinkinių dėmesio.
– Ar šiandien nekirba širdis, kai stebite baletą? Galbūt gerai, kad netapote balerina?
– Žinote, jaučiuosi labai dviprasmiškai. Kartais galvoju, kad yra taip, kaip ir turėjo būti: radau savo nišą, suvokiau, kaip galiu išreikšti savo jausmus, emocijas, darau tai, ką labai mėgstu. Kai matau baleto spektaklius, žaviuosi jais. Tuomet guodžiu save, kad užtenka pasižiūrėti, o baletas man skirtas gal ne šiame, o kitame gyvenime.
– Kartą viešai pasakėte, kad už vaidmenį balete atiduotumėte kone gyvybę. Ar tai tiesa?
– Taip, pasakiau. Tiesa, dabar manau, kad tai buvo pernelyg drąsus pasakymas.
– Ar žinote, kaip atrodo baleto užkulisiai?
– Likimas man padovanojo draugystę su baleto primarijumi Nerijumi Juška, suteikė galimybę pajusti baleto atmosferą. Jis man leido „pakvėpuoti“ baletu: mačiau repeticijas, ne kartą kyštelėjau nosį į užkulisius, dažnai matydavau ir matau naujus spektaklius, generalines repeticijas, o tai teikia daug gerų emocijų ir įspūdžių. Džiaugiuosi, kad galiu bent taip prisiliesti prie savo svajonės.
– Balerina netapote, tačiau šokti pradėjote. Kur buvo pirmoji tikroji jūsų scena?
– Šiauliuose, kur atvažiavau studijuoti. Pabandžiau šokti – sekėsi, o tada jau kaip už rankos kažkas vedė ten, kur turėjau būti – nuo vienos situacijos prie kitos, nuo vieno mokytojo prie kito, nuo vienos sėkmės prie kitos.
– Iš ko paveldėjote šį talentą? Ar gabi šokiui buvo jūsų šeima?
– Mano šeimoje niekas nešoko – aš čia tokia viena dėl šokių galvą pametusi. Tiesa, savo jaunesnę seserį taip pat atsivedžiau į šį judesio pasaulį: ji man labai daug padeda – yra viena iš pagrindinių kolektyvo šokėjų.
Svajonei – 10 metų
– Kaip gimė jūsų šokių kolektyvas?
– Atsiradome tada, kai mes, trys merginos, buvome užpernai mirusio atlikėjo Rolando Janavičiaus kolektyvo dalis ir šokome jo pasirodymų metu. Tiesa, tuomet net nenumaniau, kad pomėgis peraugs į didžiulio kolektyvo subūrimą. Man tuomet buvo svarbu pačiai būti scenoje. Visa kita atėjo pamažu savaime.
– Kolektyvas pavadintas jūsų vardu. Buvote jo įkūrimo iniciatorė?
– Šokome su R. Janavičiumi, tačiau koncertų organizatoriai nežinojo, kaip mus pristatyti. Kuriant šokius aš rodžiau daugiausia entuziazmo. Be to, su Rolandu buvome pora, todėl ir grupė buvo pavadinta mano vardu.
– Kada įvyko pirmasis jūsų kaip šokių grupės pasirodymas?
– Kai jau šokome keturios merginos, „Tina Dance“ pirmą kartą prieš 10 metų buvo pristatyta per Jūros šventę. Tą datą ir vadiname savo kolektyvo gimimo diena.
– Ar pati tikite, kad kolektyvui jau 10 metų?
– Ne, niekaip negaliu patikėti, kad jau praėjo dešimtmetis. Iš pradžių maniau, kad apsirikau, kad negali mums būti tiek daug, tačiau net ir kelis sykius perskaičiavusi supratau, jog laikas prabėgo taip nepastebimai.
Mano svajonė – įgyti teisę vairuoti motociklą ir nusipirkti „britvą“. Tiesa, kol kas mama vis atkalba, nuolat paburba, kad man to nereikia. Bet aš vis tiek tai padarysiu.
Žinote, kai sutinku anksčiau mūsų kolektyve šokusias mergaites, kurios tada dar buvo paauglės, stebiuosi, kad jos jau studentės. Nesuprantu, ar jos pernelyg greitai užaugo, ar man laikas sustojo.
– Kokios jūsų pačios savybės leido pasiekti aukštumas?
– Kantrybė, užsispyrimas ir, aišku, pastangos bet kokiomis sąlygomis atlikti darbą labai gerai, nepaisant nuovargio, asmeninio gyvenimo ar kitų svarbių gyvenimo momentų.
– Ir šiandien itin daug dirbate, nepaisydama sunkumų?
– Sėslesniems žmonėms, išgirdusiems, kiek daug ir kaip dažnai mes koncertuojame, tai atrodo nesuvokiama. Per pastaruosius trejus metus kasmet pasirodydavome apie 300 renginių.
O juk kasdien augame, plečiamės. Esame ne tik šokių kolektyvas, bet ir šokių mokykla. Šiuo metu „Tina Dance“ kolektyve yra apie 200 šokėjų. Jauniausi šokėjėliai – trejų metų. Taigi šoka ir mamytės, ir jų vaikučiai. Krūvis didelis, tačiau mes dirbame, ir mums tai patinka.
– Koks koncertas per visą kolektyvo gyvavimo istoriją jums maloniausias?
– Maloniausiu ir smagiausiu viso dešimtmečio koncertu man pačiai tapo prieš kelerius metus vykę „Radiocentro“ apdovanojimai, kai scenoje pasirodė 40 merginų. Tuomet pirmą kartą „Radiocentras“ leido šokėjams pasirodyti vieniems, be atlikėjo. Ilgai prašėmės, tačiau mums pavyko šiaip taip įsiprašyti į sceną. Tiesa, organizatoriai tuomet perspėjo, kad mūsų pasirodymas bus per reklaminę pertrauką. Nusivylėme, kad jo nepamatys televizijos žiūrovai. Tačiau įvyko stebuklas: kai mūsų pasirodymą pamatė koncerto organizatoriai, kai jie pastebėjo žmonių reakciją dar per repeticiją, neliko jokių kalbų, kad šokis pagal M. Džeksono kūrinį vertas televizijos eterio. Mums pavyko. Džiaugiuosi, kad ir ši svajonė jau įgyvendinta.
Privalu kiekvienam
– Tina, pati pradėjote šokti gana vėlai. O kaip jūsų įkurta mokykla? Ar ji laukia šokti nemokančių, bet norinčių žmonių?
– Žinoma. Man labai juokinga girdėti, kad norint patekti į mano mokyklą reikia įveikti labai griežtą atranką, kad priimame tik profesionalius šokėjus arba tik ilgakases gražuoles. Mes laukiame visų. Norite šokti – ateikite.
– Kas jūsų mokyklą išskiria iš kitų?
– Mes stengiamės gyventi kaip šeima. Drauge švenčiame gimtadienius, drauge keliaujame į žygius.
Smagu, kai ateinu į kurios nors grupės repeticiją, o ten manęs laukia, nori parodyti, kaip išmoko šokti. Ypač mažieji. Kai ateinu, pirmąsias penkiolika minučių glėbesčiuojamės ir bučiuojamės. Kai atsisveikiname, taip pat vyksta tas pats ritualas. Tai labai malonu.
– Ar matote iš pirmo žvilgsnio, kuris iš mažųjų pasieks aukštumas?
– Yra vaikų, kuriems Dievulio duotas talentas. Jiems paprasčiau nei kitiems.
Kita vertus, aš labiausiai džiaugiuosi, kai matau, kad ima vis geriau sektis mažiau gabumų turinčiam, tačiau daug noro ir darbo įdėjusiam vaikui. Rezultatai būna akivaizdūs, tad manau, kad šokti gali kiekvienas, nepriklausomai nuo jo talento ar amžiaus. Šokis tobulina kūną, moko reikšti emocijas, formuoja charakterį.
– Naujausia jūsų idėja – netradicinis jaunavedžių valsas. Kas tai?
– Mes sugalvojome ruošti improvizuotus pasirodymus jauniesiems. Iki vestuvių juos išmokome šokti, sukuriame jų pačių valsą, kuriame lieka šio šokio elementų, tačiau atsiranda scenarijus, kitų šokių elementų. Sakykime, jaunoji gundo svečius, jaunasis jos pavydi. Visa tai pasakome šokiu. Matome, kaip jis įtraukia jaunuosius. Net jeigu vyrukai nėra niekada anksčiau šokę, jie pasineria į šį užsiėmimą visa galva. O mums smagu tai matyti. Visi lieka patenkinti: ir mes, ir jaunieji, ir iš nuostabos amo netekę vestuvių svečiai.
Spalvinga kasdienybė
– Jūsų veidas visiems puikiai pažįstamas iš televizijos. Šiandien dalyvaujate įvairiausiuose projektuose, laidose. O kada įvyko debiutas?
– 1999 metų „Auksiniai svogūnai“ – „Tina Dance“ debiutas. Mus tuomet pakvietė dabartinis Seimo pirmininkas, o tuomet garsiausias Lietuvos pramogų pasaulio atstovas Arūnas Valinskas. Iki šiol jį vadinu grupės krikštatėviu.
– Be šokio, domėjotės ir kultūrizmu. Mėgstate sportuoti?
– Kažkuriuo metu, kai studijavau Šiauliuose, domėjausi kūno rengyba, sportavau. Tuo laiku tai davė gerų rezultatų, suformavo figūrą. Tiesa, visada mėgau sportą – mokykloje buvau bėgikė. Man patinka sportuoti, moku iš to patirti malonumą, nebent šiai veiklai pritrūksta laiko. Jei ne, visada stengiuosi truputį pajudėti.
– Ką darote, kai būna sunku?
– Stresuoju, verkiu, o tada supykstu ir sugalvoju, kaip padaryti taip, kad viskas pavyktų, kad būtų dar geriau, nei tikiuosi. Dažniausiai sunkumai įkvepia pasiekti dar daugiau, nei, atrodytų, gali. Tuomet net pati savęs klausiu, kaip aš tai padariau.
– Kolektyvo dešimtmečio proga sulaukėte originalios dovanos. Papasakokite.
– Nustebau vieną dieną gavusi laišką, kuriame buvo pranešta, kad kieme manęs laukia dovana. Ten stovėjo kaspinu perrištas keturratis nuo nepažįstamojo gerbėjo. Laiškelyje buvo parašyta, kad tai padėka už Klaipėdos vardo garsinimą. Tokia dovana, matyt, parinkta ne šiaip sau. Mano aistra – motociklai.
Dabar važinėjuosi juo aplink namus – labai patinka. Tiesa, tolimesnėms kelionėms nesiryžtu.
– Ar numanote, kas tas dosnusis gerbėjas?
– Numanau, bet dar nesakysiu, nes nesu tikra. Bandysiu išsiaiškinti. Man pačiai tai labai įdomu.
– Jus žavi ir sportiniai motociklai?
– Taip, labai žavi. Mano svajonė – įgyti teisę vairuoti motociklą ir nusipirkti „britvą“. Tiesa, kol kas mama vis atkalba, nuolat paburba, kad man to nereikia. Bet aš vis tiek tai padarysiu.
Esu tikrai gera vairuotoja. Automobilį vairuoju senokai – kiek ekstremaliai, bet saugiai. Galiu važiuoti ir dieną, ir naktį.
– Su jumis pakeleiviai jaučiasi drąsiai?
– Taip. Jei vykstame į koncertą, mano mergaitės drąsiai klega, rengiasi, net nekreipia dėmesio į tai, kad galbūt kažkur skubame.
Tiesa, niekada nepamiršiu Merūno akių, kurias pamačiau galinio vaizdo veidrodėlyje – jis tikrai bijojo. Bet viskas baigėsi gerai...
– Kaip galėtumėte save apibūdinti?
– Labai sunku tai padaryti. Manau, esu paprasta, draugiška ir labai mėgstanti bendrauti. Tiesa, artimieji kartais pasako, kad esu vaikiška: „Tina, tau jau daugiau nei 30 metų, o tu vis dar kvailioji.“ Tačiau gerai. Juk tokiu elgesiu sukeliu šypsenas, o drauge nesenstu. Matote, esu tokia, kokia esu, ir tiek.
