Klientų mėgstama dizainerė, dviejų nuostabių merginų – Veronikos ir Ievos – mama, verslininko Vitalijaus Jančenkovo žmona. Šie faktai iškalbūs, tačiau per daug sausi, kad suprastumėme spalvingą, emocijų ir nuotykių kupiną Viktorijos gyvenimą. Jis labiau atsiskleidė, dizainerei atsakius į gimtadieninės 15min anketos klausimus.
METŲ DARBAS
Mano kiekvieni metai prasideda ir baigiasi ne tuo metu, kaip įprasta visiems – ne sausio 1-ąją, o rugsėjo gale. Tai laikas, kai baigiasi vestuvių maratonas ir storas segtuvas lieka tuščias – be lapų su eskizais, audinių atraižėlėmis, ir nuotakų figūrų išmatavimais. Tačiau galvoje lieka begalė nuostabių akimirkų, kai kartu su nuotakomis juokėmės per pirmus primatavimus ir su jų mamomis verkėme per paskutinius momentus, kai uždėdavome ilgus „Tiulio“ nuometus.
Tuomet jos suprasdavo, kad jų mažosios dukrelės jau užaugo. Pamenu kiekvieną klientę, kiekvieną suknelę ir džiaugiuos už viską, ką kartu sukūrėme. Gražiausia akimirka būna tuomet, kai pabaigi darbus, palydi paskutines nuotakas iki altoriaus ir pradedi kurti naują kolekciją – pieši eskizus ir segi vėl į storą užsakymų knygą...
METŲ DRABUŽIS
Šiemet turiu nuotaką, kuri paprašė Marijos Antuanetės stiliaus suknelės. Dievinu tokias klientes – jos suteikia sparnus. Kurti karališką suknelę yra mano svajonė.
METŲ KELIONĖ
Mes tikrai daug keliaujam. Begalė kelionių buna dėl darbo – ieškome naujų audinių Paryžiuje, Vokietijoje, Anglijoje, dalyvaujame vestuvinėse parodose, kur pristatome savo naujausias kolekcijas. Tačiau ir atostogaujame –kiekvieną žiemą važiuojame į Vietnamą, Tailandą ar Kambodžą, kad pabėgtume nuo šalčio, sniego ir depresijos. Vis tik pati pačiausia kelionė buvo... ką tik!
Mes visą rugpjūtį praleidome Italijoje, pačioje mylimiausioje mano šalyje. Važiavome su visa šeima – dukromis, vyru ir 11 žiurkėnų. Ten visada geras oras, maistas, jūra, saulė... Ir visai nesvarbu pasidaro, kas ką parašė feisbuke, kokie nauji filmai išėjo ar kokios naujienos pasirodė. Ten gyveni šia diena – čia ir dabar (straipsnio pabaigoje žiūrėkite nuostabią kelionės galeriją).
METŲ ĮKVĖPIMAS
Knygos – ypač viena. Aš niekada neturiu laiko skaityti, nė minutės. Iš pat ryto vaikus ruošiu į mokyklą, tuomet sportuoju, dirbu. Nė nepastebiu, kaip ateina vakaras – paruošiu vakarienę ir einu miegoti. Tačiau šiais metais atradome nerealiai įkvepiantį dalyką – audioknygas. Jų klausomės automobilyje, o kuo tolimesnė kelionė – tuo geriau. Išklausėme visą Ernesto Hemingway kūrybą, Gabrieliaus Garcíos Márquezo kūrybą, o tuomet pasileidome Robino Sharmos „Vienuolį, kuris pardavė Ferrarį“. Tai labiausiai įkvepianti knyga, siūlau visiems, ypatingai rudenį, kai daugelį kamuoja rudeninė depresija.
METŲ ISTORIJA
Gal ne metų, bet šauni istorija iš Kambodžos. Nusprendėme pailsėti prie jūros, atvykome į kurortinį kaimelį. Vakare ieškojome parduotuvės, kur nusipirkti vaisių. Vietiniai parodė kelią. Ėjome tamsoje, radome didelius angarus, kuriuose – parduotuvė. Kalnai vaisių, gėrimai ir vietiniai ant pirštų rodantys kainas. Tuomet atvažiavo vienas įdegęs vyras – iš išvaizdos matosi, kad europietis, tačiau vietinis.
Pasisveikiname, o jis sako „labas vakaras“. Pasirodo – lietuvis, tik jau daug metų ten gyvenantis ir turintis savo verslą. Bet čia dar ne viskas. Atvažiuoja antras žmogus apsipirkti ir tikrai ne draugas tam lietuviui. Ir jis... IRGI LIETUVIS! Tolima egzotiška šalis kitoje žemės pusėje, o aplink – vieni lietuviai.
METŲ AKIMIRKA
Kai žiūriu į savo paaugusias dukras. Jos tokios gražios ir jau tokios didelės... Kiekviena akimirka nuo jų gimimo man yra svarbi. Kiekviena minutė kartu, kai imi už rankos, bučiuoji ir žadini ryte. Tai didžiausia laimės ir pilnatvės akimirka, kai jas matai ir supranti, kad ką tu gyvenime pasiekei, ką sukūrei, pastatei, įsigijai – tai menkniekis, palyginus su tuo, kad sukūrei šeimą. Iš ryto lydėti jas į mokyklą ir kartu gaminti vakarienę man – rojus.
METŲ DOVANA
Gražiausios dovanos yra nelauktos. Eilinė niūrią dieną, kai visai to nesitikėjau, man parodė stebuklą – kaktusą, kuris žydi tik kartą per metus, vieną dieną. Kaktusas atrodo kaip visi, toks eilinis. Bet ta gėlė – nereali! Galvojau, ją priklijavo, kad mane apgautų, niekaip negalėjau patikėti, kad tikra.
Man šį kaktusą padovanojo, iškart brangenybę parvežiau namo. Kai pastačiau prie žydinčių bijūnų, net negalėjau suprasti, kas gražiau – jų klasikinis grožis ar kaktuso žiedas. Tai galioja ir žmonėms – atrodo eilinis žmogelis, ko iš jo tikėtis? O jis ima ir vieną dieną nustebina pasaulį savo gražiu polėkiu ir veiksmais.
METŲ ATRADIMAS
Kai dar mokiausi, lankiau dailės mokyklą. Vėliau baigiau dailės akademiją ir teptukus padėjau visam laikui į šalį. Vis galvojau, kad grįšiu prie to, bet darbai, vaikai ir kiti rūpesčiai nepaliko jokio šanso. Kai ilgą laiką kažko nedarai, galvoji, kad nebemoki. Bet nuėjau į tapybos kursus visiškiems naujokams ir man taip patiko, kad nebegalėjau to paleisti.
Lietingą vasarą Pervalkoje degintis ir maudytis gali tik pasvajoti, bet darganotos dienos labai tinka kūrybai. Tapiau kiekvieną mielą dieną ir dabar turiu dukrų ir sesės portretus, keletą natiurmortų, peizažų ir hobį, nuo kurio dar labiau norisi gyventi. Dabar tapau pusseserę ir geriausią draugę, o kiek dar laukia...
METŲ PALINKĖJIMAS SAU
Daugiau laiko skirti sau, būtinai rasti laiko bendravimui su draugais ir vakarienėms su artimaisiais. Mano svajonė – šeimos pietūs sekmadieniais, kai susirenka tavo giminės su vaikais ir tu ruošiesi nuo pat ryto. Taip pat, kad „Tiulio fėja“ būtų žinomas ir populiarus prekės ženklas visame pasaulyje.
GIMTADIENIO ŠVENTĖ
Ją sutiksiu su draugais namuose, nes namų labai pasiilgau – juose buvau jau seniai. Mėnesį praleidau Italijoje, o pastarąsias 10 dienų buvau Anglijoje. Noriu gaminti, puošti namus ir kurti židinį. Gaminsiu savo mėgstamiausius patiekalus, o tai yra... (nepatikėsite), ne austrės ir foie gras, o balta mišrainė ir silkė pataluose.
METŲ NUTIKIMAS, IŠVERTĘS IŠ KOJŲ
Dabar viešint Italijoje įvyko nutikimas. Mes mėgstame leisti dienas prie jūros ir aplankyti kokią nors naują vietą. Šį kartą nusprėme aplankyti Cinque Terre. Visą dieną, 500 kilometrų su karavano tipo priekaba važiavome per kalnų serpantinus. Kelias buvo siaubingai siauras – reikėjo praleidinėti automobilius, kurie važiavo priešinga kryptimi, kitaip kelio nepasidalinsi. Mūsų automobilis su priekaba siekė 13 metrų, tad buvo tikras iššūkis. Navigacija vedė per patį senovinio miestelio centrą, kur net su paprastu automobiliu nepravažiuosi. Kai negalėjome pravažiuoti siauru posūkiu pėsčiųjų gatvėje, žmonės, sėdėję lauko kavinėse, vietoje to, kad mus smerktų, atsistojo ir padėjo rankomis išstumti priekabą.
Galiausiai pasiekę kempingą sužinojome, kad visos vietos užimtos – sezono pikas. Atgal važiuoti net negalvojome, nes labai pavojinga. Pasidarė baisu – kur mes su vaikais apsistosime? Mažoji verkė, sako, kam keliauti, jei vien problemos. Radome gamybos teritoriją su apleistais traktoriais bei laivais, kur mes ir nusprendėme nakvoti. Buvo klaikiai baisu, bet jau kitą rytą radome vietą kempinge. Patirtį tokį nuotykį buvo tikrai verta.
