Ji patikina, kad „Pasmerktų“ režisierius Sigitas Račkys nieku gyvu neleistų „sufabrikuoti“ ašarų, o ir pačiai nesinorėtų meluoti žiūrovui. Todėl filmavimo aikštelėje aktorė rauda iš visos širdies.
– Tavoji Asta buvo viliokė, svajoklė, kone holivudinio spindesio blondinė. O dabar štai – guli sukuistuose pataluose, atsikėlusi susiranda virtuvės gartraukyje paslėptą butelį, gurkšteli, paverkia ir vėl – į guolį. Kaip ji šitaip nusirito?
– Žiūrovai, sekę visą Astos kelią, sutiks, kad tai, kaip jos gyvenimas klostysis šį sezoną, yra loginė tąsa. Ko gero, tai nebus labai netikėta. Tik dar nežinia, kaip viskas baigsis.
– Besifilmuojant tavo akyse sublizga ašaros. Jos visada tikros ar kartais pasišlakstai vandeniu?
– Ne, vandeniu niekada nesišlakstau. Mūsų režisierius S. Račkys moka taip „užvesti“ aktorius, kad nereikėtų papildomų priemonių. Jis neleidžia „chaltūrinti”. Ir gerai, nes jeigu režisieriui nelabai rūpėtų situacijos tikrumas, tai ir tu galbūt leistum, kad būtų paprasčiau. Aš to nenorėčiau. Ir mūsų darbe tikrai yra abipusis siekis padaryti kuo įtikinamiau, suvaidinti kuo nuoširdžiau, nemeluoti.
– Vadinasi, dėl Astos dabar vos ne kasdien tu turi išgyventi daugiau ar mažiau alinančias vidines dramas?
– Matai, aš jau keletą metų vaidinu tą veikėją. Asta man pažįstama, jos gyvenimo temos labai gerai suvokiamos, aš su ja susigyvenau. Tai lyg vaidinti tame pačiame spektaklyje trečią sezoną – labai gerai perkandi savo veikėją. Man nebereikia galvoti, kaip aš tokioje situacijoje elgčiausi, ką išgyvenčiau pati. Man pakanka prisiminti Astos gyvenimą pirmaisiais sezonais – jau vien dėl to galiu apsibliauti.
– Šį sezoną Asta – brunetė. Remiatės stereotipais? Neva šviesiaplaukė gali būti lengvabūdiška, leidžianti sau suklysti, o tamsiaplaukė jau tarsi turėtų būti mąslesnė, rimtesnė?
– Tai, kad Asta nebe tokia ryški, man patinka. Ir prie visos susiklosčiusios situacijos jai tai tinka. Nors šiaip nemanau, kad nuo plaukų spalvos kas nors labai keičiasi. Be to, nejaučiu, kad anksčiau buvau graži, o dabar jau negraži. (Juokiasi.) Čia nėra jokios filosofijos – aš tiesiog nusprendžiau atsiauginti savo natūralius plaukus ir nebealinti jų šviesinančiais dažais.
– „Pasmerktuose“ tavo herojė dirba prie baro, kur tenka ir klientų nuodėmių, ir blevyzgų klausytis. Ar realiame gyvenime galėtum imtis tokio darbo?
– Kažkada mąsčiau apie tai – kai buvo aktualus klausimas, kaip užsidirbti pinigų, iš ko pragyventi. Jokių darbų nebijau, nesigėdiju nieko. Visiškai realiai mąsčiau apie darbą bare, gal būčiau tai ir dariusi, bet pasikeitė situacija.
– Mokėtum suplakti kokteilį?
– Mokėčiau, kokį nors su ruduoju cukrumi. Ir vyno butelį atkimšti moku. (Juokiasi.)
– Astos gyvenime atsirado ne tik buteliai, bet ir sugyventinis Romka, auklėjantis ją ir meduoliu, ir kumščiu. Ar tu gyvenime esi arčiau tokių moterų, kurios garsiai skelbia, kad nė už ką neprisileistų vyro, galinčio pakelti ranką? Ar veikiau – prie tų, kurios neatmeta, kad gyvenime visko gali atsitikti?
– Aš manau, kad tokių istorijų kaip Astos yra labai daug. Mano veikėja neturi nei ryžto, nei valios ką nors keisti, neturi jėgų drastiškiems sprendimams. Ji tik po truputėlį gali judėti į priekį. Aš lyg ir suprantu, kodėl Asta nepabėga nuo Romkos. Be to, ji nėra visai jau tokia – „muši, tai mušk“. Tačiau aš savo gyvenime nenorėčiau atsidurti panašiame dugne. Būtų labai malonu, kad mano kelyje nepasipainiotų vyrai, atimantys iš moterų saugumo pojūtį... Kartais pamatau tokias – pamuštas moteris. Prieš Kalėdas važiavau liftu su viena panašių. Šalia – vaikas, vyras. Žiūriu ir galvoju: na, gal aš klystu, gal ji parkrito, atsitrenkė kur nors. Aš nieko nežinau, negaliu kištis, absoliučiai ne mano reikalas. Bet čia pat atrodo – Dieve, kaip dabar pulčiau jį... Tokie reiškiniai labai sujaudina, kai pajunti, kad smurtas prieš moterį galbūt kažkur šalia.
– O pati kada nors esi trenkusi vyrui?
– Nebent kokiam nors „grupiokui“. Mes tik su „grupiokais“ mušamės. (Juokiasi.)
Serialas „Pasmerkti” su Toma Vaškevičiūte – nuo vasario 14 dienos 21.10 val. tik per TV3.
