– Toma, kaip jums teko sutikti savo 35-ąjį gimtadienį?
– Buvo labai graži, saulėta diena. Nuo vaikystės esu įpratusi, kad labai daug žmonių per mano gimtadienį būna išvažiavę. Šįkart Vilniuje taip pat buvo ne visi mano draugai, bet puikiai praleidome laiką ir su tais, kurie buvo, mano artimiausiais žmonėmis. Vakar kartu plaukėme jachta Trakuose su Nagliu Bierancu, Luku Griciumi, Gyčiu Ivanausku, Laura Vagone, Antanu Obcarsku.
Net nesinorėjo grįžti į Vilnių, kur laukė kiti bičiuliai, buvo nuostabu, todėl viską pasiplaukiojimą tikrai kartosime.
Daug skirtingų žmonių mane pasveikino skirtingais būdais, gavau labai daug šilumos ir dėmesio. Esu visiems labai dėkinga.
-
Aktorės G.Malinauskaitės metai: gelbėjusi televizija, muzikos grupė ir nėštumas
-
Aktorė A.Šataitė: ilgai lauktas teatras, „Dviračio žinių“ parodijos ir motinystė
-
Šiandien man – 39. Sulauktas „joks“ amžius ir kitos įdomybės apie gimtadienius
-
G.Leškevičiui – 40: „Žmonės dažnai skundžiasi gyvenimu, bet aš neturiu dėl ko“
– Su kokiomis nuotaikomis įžengiate į šį skaičių?
– Buvau labai laiminga ir šį laiką pasitikau su dideliu dėkingumu. Suprantu, kad skaičius keičiasi, kad tarsi ateina branda, nors širdyje yra labai didelė jaunystė (juokiasi). Esu labai laiminga, kad turiu tokį turiningą, įdomų, unikalų gyvenimą. Iš tikrųjų mane apėmė didelis dėkingumas – dėkingumas gyvenimui, žmonėms, kurie mane supa.
Gyvenimas yra didelė dovana, padėkojau savo tėveliams, artimiesiems už jų meilę ir rūpestį.
– Gimtadienis – daugeliui atspirties taškas apmąstyti praėjusius metus. Kokie metai buvo jums?
– Visada atlieku tokią savianalizę, netgi susirašau punktus – man patinka paanalizuoti laiką. Tą padariusi nustebau, kad per šiuos metus labai daug nuveikiau, sukūriau daug dalykų, išėjau iš savo komforto zonos, išbandžiau naujų veiklų. Man šie metai buvo labai įdomūs – tai ir muzikiniai projektai, ir teko suvaidinti Emilio Vėlyvio filme, kas buvo nauja pažintis.
Man be galo patiko visa komanda, labai džiaugiuosi, kad dėl netikėtumo joje atsidūriau. Liko patys šilčiausi prisiminimai iš filmavimų, jau labai laukiu ir premjeros.
Taip pat sukūriau vaidmenų teatre, kuriuos dar pristatysime ateityje. Taigi esu labai laiminga, kad man metai buvo geri, nors ir nebuvo pastovaus darbo teatre, kuris prieš tai buvo mano kasdienybė. Anksčiau į sceną eidavau 3–4 kartus per savaitę, o šiais metais scenoje buvau gal 3–4 kartus per visus metus.
Visgi dirbau labai daug kūrybinio darbo ir kitur, tarkim, seriale „Rimti reikalai“ prisijungiau prie puikios komandos – taigi tikrai buvo gerų kūrybinių patirčių.
Gyvenime netikėtai atsirado ir keletas naujų žmonių, kuriuos pamilau taip, lyg pažinočiau visą gyvenimą. Rasti tikrą draugą yra be galo didelė laimė, dovana, tikroji prabanga.
– Kuri iš tų patirčių labiausiai nustebino?
– Širdžiai geriausia buvo pas Emilį. Tikrai nustebau, nes skambučio sulaukiau labai netikėtai – jeigu neklystu, man paskambino ketvirtadienį, o pirmadienį aš jau buvau filmavimo aikštelėje perdažyta ryžai, teko staigiai nerti į tą vaidmenį. Gal tai ir gerai, nes kitu atveju turbūt būčiau labai jaudinusis, o dabar reikėjo į jį mestis drąsiai ir staigiai.
Na, ir, žinoma, „Muzikinė kaukė“, kur išdrįsau gyvai dainuoti. Sau keliu labai aukštus reikalavimus, todėl labai jaudinausi, bet ir labai daug dirbau. Ne visada buvau tikra, ar man pavyks, bet man pavyko ir tai buvo nuostabu – iš tikrųjų džiaugiuosi labai smagia patirtimi.
Čia ir man buvo ką veikti, ir žmonėms buvo ką žiūrėti. Iki šiol gatvėje sutinku tų, kurie prieina ir padėkoja, sako, kad tas projektas jiems praskaidrino sunkųjį karantiną, nes žiemą jis jau tikrai buvo tamsokas.
Esu labai dėkinga, nes manau, kad tas laikas man būtų labai apkartęs, o dabar buvo daug darbo, į tai sutelkiau dėmesį ir šį etapą puikiai išgyvenau.
– Kokios jūsų nuotaikos dabar, kai karantino jau nebėra?
– Po truputį grįžtame į sceną, neseniai Palangoje įvyko ir premjera. Aplanko įvairūs jausmai. Su scenos žmonėmis vis pasišnekame, kad tai yra ir labai jaudinanti akimirka, ir labai graži, bet ir nerangi, nes mes esame atpratę nuo buvimo scenoje. Tai visiškai kitoks energijos laukas.
Neseniai vyko spektaklio „Žmogus iš Podolsko“ premjera (beje, kviečiu visus pamatyti šį spektaklį), prie šios komandos prisijungiau tam, kad kartais pakeisčiau kitą aktorę. Per premjerą aplankė labai daug jausmų: iš to grožio ima graudulys ir kartu jautiesi nerangus, nes esi atpratęs, kad daugybė žmonių žiūri į tave. Po pirmojo Jazzu koncerto apie panašias patirtis su ja ir pasikalbėjome.
Ji sakė, kad po pirmojo pasirodymo negalėjo nustoti verkti. Tai iš tikrųjų jaudina, nes tavo asmenybės dalis, kuri buvo ryški ir užėmė didžiąją tavo gyvenimo dalį, buvo priverstinai sustabdyta. Dabar mums reikia vėl sugrįžti į formą, į lygį, kurį prieš tai jau buvome pasiekę, tarsi pasivyti patiems save. Dėl to labai gaila, nes atsimenu, kaip gerai scenoje jaučiausi prieš karantiną – jaučiau didžiulę vidinę, kūrybinę laisvę. Šiandien reikia visa tai atgaminti, atkurti ryšį su savimi ir su publika.
Tai yra jaudinanti akimirka, bet į ją žiūriu labai šviesiai. Tai naujas etapas, kai vėl gali augti, kvėpuoti, tobulėti. Aišku, yra ir kita pusė – šitas periodas visus tikrai labai užkniso. Pasaulis pasikeitė, dabar jis bus kitoks.
Man labai gaila tų neįvykusių pasaulinių gastrolių. Manau, kad pandemija paveikė kiekvieną žmogų asmeniškai, pasaulis užsidarė, dėl ko labai gaila. Per tą laiką turėjome būti ir Niujorke, ir Paryžiuje, ir Kinijoje, ir Italijoje – kur tik nebuvo suplanuota spektaklių.
– Ar yra vilties, kad greitu metu ten išvyksite?
– Tai yra sudėtingas klausimas. Kai kas atsidėjo, manau, kad tie spektakliai įvyks – bet kada ir kaip, niekas nežino.
– Kokie jūsų planai dabar? Kokių iššūkių sau esate išsikėlusi? Kokių įgūdžių norėtumėte įgauti, kur norėtumėte save išbandyti?
– Svajonių yra didelių, visada malonu, kai jos išsipildo. O jeigu neišsipildo, svajonė tuo ir graži, kad savyje turi švelnumo. Dabar mano planai tokie: tuoj pradėsime repetuoti „Miegančius“ su Oskaru Koršunovu ir labai gražia komanda. Tai mano artimiausias darbas, būtent su tuo spektakliu turėjome atidaryti Lietuvos nacionalinio dramos teatro salę, bet atsitiko taip, kad dėl karantino vėluoja kėdės ir kiti atidarymui reikalingi dalykai. Dėl to premjera šiek tiek nusikėlė į rudenį.
Labai gaila, bet teatro atidarymo tikrai laukiame. Manau, kad ir žiūrovai, ir ypač aktoriai, kurie dirba šiame teatre pasiilgo tų namų, kuriuos turėjo čia. Dabar jau keletą metų jie yra uždaryti. Todėl manau, kad atidarymas bus didžiulė šventė, kurios labai laukiu.
Kalbant apie kitus planus, norėčiau dar daugiau, kiek tik pavyks, pasimėgauti šia vasara. Man ši vasara ir jos gamta tokia graži… Gal dėl to, kad ilgai buvome saviizoliacijoje, buvo ilga šalta žiemą. Dabar jaučiu didelį vasaros grožį, būdama gamtoje patiriu didelį malonumą, noriu būti prie jūros, prie ežero – tai man didelis džiaugsmas. Taigi šią vasarą noriu išvalgyti (šypsosi).
– Ko sau palinkėtumėte šio gimtadienio proga?
– Sau palinkėčiau kuo daugiau šviesos, džiaugsmo, lengvumo ir švelnumo. Noriu būti gera dukra, gera draugė, gera aktorė ir gera mylimoji. To man užtenka – į viską žiūriu gana paprastai. Noriu, kad kiekvienas mano žingsnis būtų iš meilės ir su meile. To sau ir palinkėčiau – kad viskas būtų labiau dzin, kad būtų gera gyventi ir kurti.
