Naujausiame tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ pokalbyje su Urte Karalaite, Tomas Ramanauskas svarsto apie tai, ką sukursime per šią pandemiją ir kas mūsų laukia po jos.
Kai neapibrėžtumas tampa nauja tikrove
Situacijos, į kurias pakliūname prieš savo valią, yra labai palankios pažadinti, o kai kada atsirasti kūrybingumui. Tokios situacijos – verčiančios mąstyti ir ieškoti naujų išeičių, nes seni problemų sprendimo būdai tiesiog nebeveikia.
„Nebeveikia ir standartinis atsakas į problemas – susiimti už galvos ir dejuoti. Kiek ilgai tu gali skųstis? Taip, pasaulis yra neteisingas, žiaurus, bet tu turi judėti toliau“, – sako T.Ramanauskas ir pastebi, kad išmokti nebijoti neapibrėžtų situacijų gali tekti daugeliui.
„Man truputį padeda tai, kad su neapibrėžtumu susiduriu kasdien darbe ir jo nebebijau, išskyrus visiškai siaubingas, fatališkas situacijas. Bet, pavyzdžiui, dabar manęs negąsdina neaiškumas dėl ekonominių parametrų. Ne todėl, kad tai nebaisu, bet todėl, kad žmonija įrodė šimtus tūkstančių kartų, kad mes randame ir rasime kelius iš neįmanomų situacijų, kol esame gyvi. Visa kita – antriniai dalykai“, – sako T. Ramanauskas.
Naujienų sekimas kelia baimę ir gesina kūrybingumą
Vienas pirmųjų praktinių žingsnių pradedant mąstyti kūrybiškai ir padedant sau įveikti nelengvą situaciją – besaikio naujienų vartojimo atsisakymas, savo asmenine patirtimi pasidalina pašnekovas.
„Pastebėjau, kad kuo labiau riboju naujienų skaitymą, tuo ramesnis esu. Šiaip, ir įprastame gyvenime jau 6–7 metus stengiuosi aktyviai nevartoti medijos. Pastebėjau, kad nuo to pasidarė tik geriau“, – sako T. Ramanauskas ir pabrėžia, kad nuolatinio naujienų skaitymo atsisakymas nereiškia, kad lieki visiškai nežinioje – esminės naujienos tave vis tiek pasiekia.
„Jeigu dabar skaitysime naujienas tik keliolika minučių per dieną, neliktume nė kiek mažiau suprantantys, kas vyksta, bet būtume labiau kūrybingoje parengtyje. O dabar mes gyvename baimėje ir ryjame naujienas, nes galvojame, kad mūsų baimė bus pasotinta žinojimu. O iš tikro – kuo daugiau naujienų, tuo daugiau baimės, nerimo, depresijos. Galiausiai, tai žudo kūrybiškumą. Kai budime, sekame, kas vėl užsikrėtė, tai visomis prasmėmis suvėžina, – sako T. Ramanauskas.
Kūrybiški sprendimai padeda išspręsti net sudėtingiausias problemas
Stresas ir nerimas – didžiausi kūrybingumo priešai, o būtent plataus, atviro ir kūrybingo mąstymo ypač reikia ribinėse situacijose – ir visuomenei, ir kiekvienam žmogui.
„Bepigu spręsti tai, kas jau buvo išspręsta 99 kartus. Dabar situacija visiškai nauja, čia reikia naujų sprendimų. Matome, kad valstybiniu lygmeniu labai trūksta būtent kūrybingo požiūrio, ieškojimo – nes teisingų atsakymų nėra, jų niekas nežino, nes viskas kasdien keičiasi“, – sako T.Ramanauskas ir priduria, kad kaip tik dabar taip pat matome, kaip kūrybiškos aktyvių piliečių idėjos padeda išspręsti rimtas problemas.
Pasak pašnekovo, tai tik įrodo, kad reali grėsmė, jeigu moki ją priimti, gali tapti stipriu impulsu ieškoti ir rasti naujus sprendimus.
Kūrybingumas tai santykis su nežinia.
„Kūrybingumas tai santykis su nežinia. Aš nežinau, kaip bus, todėl man reikia sukurti tą „kaip bus“. Kartu kūrybingumas tai santykis su pasauliu, kuris beldžiasi į mus įvairiais pavidalais – nuo krizių iki oro. Mes vienaip ar kitaip turime į tai reaguoti“, – konstatuoja pašnekovas ir priduria, kad geriausias ir sunkiausias pasirinkimas – reaguoti mąstant kūrybingai kasdienybėje, klausiant – kaip šita patirtis galima mane užauginti, sustiprinti?
Pašnekovas pabrėžia, kad kūrybiniame procese yra daug dėmenų, todėl labai svarbi ir rutina. „Kurti – tai ne tik sugerti į save informaciją, nors duomenų ir temų įvairovė labai svarbi. Kurti – tai mąstyti apie tam tikrus dalykus ir leisti, kad jie tavyje „virtų“. Tai sunkus kasdienis darbas, o ne momentinis polėkis“, – pabrėžia žinomas komunikacijos specialistas.
Ar išmainysime savo laisves į didesnį saugumą?
Tam, kad išmoktume žvelgti į pasaulį ir sudėtingas situacijas kūrybingai, taip pat gali tekti pakeisti tam tikras nuostatas ir atsisakyti poreikio viską kontroliuoti. Deja, ši užduotis gali būti sunkiausiai įgyvendinama.
„Mes turime prigimtinį norą įvesti tvarką pasaulyje, kuriame tvarka beveik neįmanoma, siekiame išspręsti neišsprendžiamas problemas. Todėl šalia galimybės kurti, augti, ši pasaulinė pandemija gali sudaryti sąlygas dar labiau viską kontroliuoti. Pavyzdžiui, Kinija suvaldė situaciją per visišką kontrolę ir Europa dabar mąsto, ar nepasekti tokiu pavyzdžiu. Tai man baisiausia – kad šita situacija išvirs į dar didesnį norą būti saugiais. Kuo daugiau turi saugumo, komforto, tuo mažiau turi laisvės“, – pasakoja T.Ramanauskas ir neslepia, kad labiausiai jį baugina ši tendencija valstybiniame lygmenyje.
Kuo daugiau turi saugumo, komforto, tuo mažiau turi laisvės.
„Galime atsidurti Stebėjimo visuomenėje, nes mūsų lokacija, sveikatos būklė ir kiti duomenys gali būti stebimi užtikrinant saugumą. Viena vertus, tai iš tikro leis apsisaugoti, kita vertus, šią galimybę bus galima išnaudoti ir visai kitokiems tikslams, pavyzdžiui, artėjant rinkimams“, – svarsto pašnekovas.
Ar po pandemijos dar galėsime keliauti ir lankytis koncertuose?
Kaip prognozuoja T.Ramanauskas, socialinė distancija, kuri staiga tapo kiekvieno kasdienybės dalimi, gali nesibaigti. Jis taip pat priduria, kad ši nauja norma gali pakeisti tai, kaip dirbame ir leidžiame laisvalaikį.
„Įdomu, ar po pandemijos bus įprasta apsikabinti, pasibučiuoti su draugais? Eiti į koncertus ir dalyvauti susirinkimuose darbe, kuriuose daug žmonių? Neatmesčiau, kad parodos, koncertai, sporto rungtynės ir skrydžiai labai brangs ir taps didžiule prabanga, nes visur reikės užtikrinti didelę socialinę distanciją. Gali būti, kad vis dažniau rinksimės viską gauti ir patirti per ekranus“, – sako T. Ramanauskas ir primena, kad užsidarymo ekonomika, apie kurią pradėta kalbėti dar prieš 5 metus, pandemijos fone ypač aktuali.
Skrydžiai labai brangs ir taps didžiule prabanga.
„Principas toks, kad tu viską gali gauti į namus arba per ekraną. Toks modernus gyvenimas ir prieš pandemiją „varė“ į disharmoniją su savimi“, – pastebi pašnekovas ir atkreipia dėmesį, kad nebedarydami rutininių darbų ir praktiškai nebendraudami su atsitiktiniais, nepažįstamais žmonėmis, netampame laimingesni:
„Ką mes veikiame su tuo sutaupytu laiku? Dirbame. Suskaičiuota, kad karantino metu žmonės dirba vidutiniškai 2 valandomis ilgiau.“
Krizė tai – proga įgyvendinti atidėliotus projektus
Vis dėlto, tam tikriems žmonėms šis laikas gali tapti motyvu įgyvendinti senas svajones, įsitikinęs pašnekovas: „Tam, kas to norės, ir matys šį laiką kaip galimybę, ši krizė sustiprins kūrybingumą. Dabar yra šansas bandyti imtis projektų, kuriuos atidėliojome visą gyvenimą. Kai viskas griūna, argi tai nėra geriausias metas kažkam kurtis? Nes kai baisiausia ir sunkiausia, yra laikas pradėti, o ne tada, kai gyvename patogiai, gauname savo atlyginimą ir viskas gali palaukti – mūsų startuolis, jogos klasė ir t.t. Šita situacija pažadina. Mes didžiąją dalį savo laiko pramiegame po medijų paklode, kuri mus linksmina. Priimame tai kaip savo gyvenimą, nors iš tikro esame tik dvi stebinčios akys. Dabar yra metas permąstyti, kaip veikia mūsų gyvenimas, ir, jeigu pandemija nėra tam proga, tai nežinau, kokios progos dar reikia.“
Viso pokalbio su T.Ramanausku ir kitų sąmoningumą bei kritinį mąstymą ugdančių pokalbių klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.
