Daugiau nei pusę gyvenimo – nuo trylikos – užsienyje sportuojantis klaipėdietis dabar ilsisi gimtinėje. Ir ją jau spėjo aprodyti širdies draugei amerikietei dviratininkei Elizabeth Hatch (30).
Iš Klaipėdos į Vilnių savo sportiniu automobiliu juodu atlėkė trumpam – pavakarieniauti, susibėgti su vienu kitu bičiuliu. „Toli? Baikit... – juokiasi Tomas, kuriam vairuoti – vienas malonumas. – Anksčiau iš treniruočių stovyklų į lenktynes keliaudavau mašina. Bet komanda buvo nepatenkinta – pavargęs, sunkiau sportuoti. Privertė daugiau skraidyti. Dar, sako, mašina – pavojinga. Bet juk dviratis – taip pat! Man patinka greitis, judėjimas – visi sportai ir užsiėmimai, kurie draudžiami kontrakte. Bet komanda pasitiki, pernelyg nedrausmina, kai, pavyzdžiui, važiuoju į kalnus slidinėti. Aišku, jei kas nutiks, būsiu pats kaltas. Reikia labiau saugoti save. Štai vieną pavojingą žaislą – motociklą neseniai pardaviau. Daug adrenalino gaudavau vien pagalvojęs, kad ant jo sėsiu važiuoti, o kai užsėsdavau, adrenalinas viršydavo normas. Tad nusprendžiau atsisakyti. Geriau tai, kas ant keturių ratų...“
Kol važiavo tris šimtus su trupučiu kilometrų nuo pajūrio iki sostinės, su Elizabeth visą kelią juokėsi. Tomo akyse žybsintys velniukai, vėjo nugairintame veide ryškios juoko raukšlelės nesumeluos – priešais sėdi linksmai į pasaulį žiūrintis žmogus, kuris moka džiaugtis, nors ir ką darytų: su malonumu bendrauja, keliauja, dirba – mina dviračiu šimtus kilometrų profesionalų lenktynėse.
Sunkios treniruotės, dideli krūviai Tomui įprasti nuo vaikystės. Na, o nuo paauglystės – ir savarankiškas gyvenimas: „Kai buvau trylikos, tėvai išvežė į Belgiją, išnuomojo butą. Paliko pinigų ir gyvenk, sūnau. Aišku, toje jaunučių komandoje buvo žmonių, kurie šiek tiek prižiūrėdavo, nuveždavo į lenktynes. Nuo mažens įpratau keliauti, todėl kad ir kur nuvažiuoju, man gerai. Gal labiausiai patinka Belgija – ten gyvenau dešimt metų, viską žinau, turiu draugų. Dauguma jų iš dviračių pasaulio. Tautybės įvairiausios: lietuviai, rusai, ukrainiečiai, kazachai, amerikiečiai, kinai, japonai... Patinka ir Ispanija – prie Valensijos turiu butą.“ Tomo mama Raimonda taip pat gyvena Ispanijoje – užsiima nekilnojamuoju turtu, sesuo Monika – Londone, dviračių treneris tėtis Algirdas – kol kas Lietuvoje. „Na, mes tokia čigonų šeima“, – juokiasi.
Tomo akyse žybsintys velniukai, vėjo nugairintame veide ryškios juoko raukšlelės nesumeluos – priešais sėdi linksmai į pasaulį žiūrintis žmogus, kuris moka džiaugtis, nors ir ką darytų: su malonumu bendrauja, keliauja, dirba – mina dviračiu šimtus kilometrų profesionalų lenktynėse.
Būdamas dvidešimties Tomas tapo pasaulio plento lenktynių (iki 23 metų) čempionu, 2006–aisiais laimėjo prestižinių „Giro d’Italia“ etapą, daug sykių tapo Lietuvos čempionu, buvo greičiausias įvairiose lenktynėse svetur. Jo ir legendinio amerikiečio Lance Armstrongo keliai vis susikirsdavo lenktynėse, kol galiausiai abu atsidūrė vienoje komandoje. Prieš svarbiausias varžybas dviračių sporto legenda prašydavo Tomo, pravardžiuojamo ekipą į priekį traukiančiu lokomotyvu, paramos. Kai Lance su visu buvusios „Astana“ komandos branduoliu išėjo į „RadioShack“, savaime suprantama, ten atsidūrė ir Tomas. „Šįmet bus antri metai, kai po pertraukos Armstrongas rimčiau sportuoja. Jis visuomet susikaupęs, o ne šiaip, kad tik važiuotų lenktynėse „šaltai baltai“. Dabar rimtai ruošiasi „Tour de France“. Nebus jam lengva. Galėtų ir į pasą pasižiūrėti (juokiasi primindamas, kad šiam sportininkui 38–eri – red. past.). Lenktynėse su Lance streso daugiau. Jis reikalauja nuolat laikytis krūvoje. Jei kas nors atsitiktų, kuris nors turėtų jam iškart pagelbėti – pakeisti ratą, maisto atvežti, – pasakoja Tomas. – Šįmet „Tour de France“ greičiausiai nedalyvausiu. Netrukus trauksiu į Italiją, treniruosiuosi aukštikalnėse.“
Iš Italijos iškart važiuos į Belgiją – šios šalies „Lotto Ladies“ komandai priklauso mylimoji Elizabeth. Kai pernai jiedu susitiko, žavi „Maxim“ žurnalui drąsiai pozavusi, į dviratininkų blogus rašanti sportininkė buvo nutarusi: jokių naujų meilių, pagyvens pati sau. „Be to, anksčiau buvau draugavusi su dviratininku, tad prisiekiau, jog susidomėsiu tik tuo vaikinu, kuris nėra ant dviračio sėdėjęs. Kaip viskas pasikeitė? Na... Tomas ypatingas. Jis moka mane prajuokinti. Ir mums gera juoktis kartu“, – santūriai šypsosi. „Kai pirmąsyk pamačiau, jos ranka buvo lūžusi. Pagalvojau: „Aiškiai dviratininkė, palaužyta, aptrankyta. Kaip aš. Turime bendrų taškų. Galime vienas kitu rūpintis. Jei rimtai, Liz – puiki. Ji graži, gerai gamina, – vardija Tomas ir kikendamas angliškai sako mylimajai. – Pasakoju tiesą apie tave: knarki, esi bjauri.“ Artimesnės jųdviejų draugystės pradžia – šių metų vasario 14-oji, kai jis, pamelavęs komandai, jog iš stovyklos trūks plyš turi grįžti namo, sėdo į automobilį ir nušvilpė pas Liz.
Juodu kartu keliauja, kartais treniruojasi, pasitaikius progai stebi vienas kito lenktynes. „Nors kažkaip pastaruoju metu abu labai vartaliojomės, traumų vis gaudavome. Vienu metu vienas kito klausdavome, ne kaip sekėsi varžytis, o virsti. Neseniai kritau likus aštuoniolikai kilometrų iki finišo. Žiūriu – peties nebėra. Jis atsidūręs kažkur nugaroje“, – net apie sužalojimus Tomas kalba juokaudamas. Liz kaskart jam pritaria skardžiu kvatojimu: „Mums tikrai gera juoktis kartu!“
Tomas Vaitkus: tik faktai
Gimė 1982 m. vasario 2 d. Klaipėdoje
2002 m. pasaulio plento čempionas, pirmoji vieta asmeninėse lenktynėse fiksuojant laiką (iki 23 m.)
2003 m. tapo profesionaliu dviratininku
2004 m. Lietuvos plento čempionas, šalies čempionas asmeninėse lenktynėse fiksuojant laiką
2006 m. pirmoji vieta „Giro d’Italia“ etape
2008 m. Lietuvos plento čempionas, pirmoji vieta „Volta ao Algarve“ etape, antroji vieta Lietuvos čempionato asmeninėse lenktynėse fiksuojant laiką
