Jau seniau esu minėjusi, jog šiam rudeniui planavau susirasti darbelį, nes beveik visus metus išdirbusi iš namų biuro – savo pačios kambario, nejučia ėmiau išprotėti ir mane apniko bejėgiškumo jausmas. Kitaip sakant, pradėjau labai ilgėtis žmonių. Eilinio pasisveikinimo su kolegomis ryte ir pasiklausimo – „Kaipgi tu šį rytą?!“. Man ėmė stigti disciplinos, motyvacijos keltis iš lovos, nes gi dirbti galiu iš jos! Tad supratau, kad tai nebus į gera ir suėmusi save į rankas pradėjau ieškoti darbo, kurį dirbdama galėčiau rasti laiko ir toliau plėtoti savo veiklas.
Viena iš jų buvau aš, įsivaizduojanti, kad tokiame darbe koronos virusą pasigausiu pačią pirmą dieną!
Taigi vieną gražią dieną, baigiantis vasarai, aš prisėdau prie kompiuterio savo sode ir ėmiau siuntinėti CV laiškus į kavinukes, nes jose jau turiu patirties. Deja... laikotarpiu, kada Anglija planuoja uždaryti visą šalį antram karantinui, darbų pertekliaus čia tikrai nerasta. Drįstu sakyti, jog sėkmingi tie, kurie išvis įsidarbina. Supratusi tai, ėmiau kiek panikuoti, tad ir darbo ieškotis neskubėjau, nes maniau, kad jo paprasčiausiai nerasiu, kai tuo metu vis nugirsdavau savo kambariokes ispanes virtuvėje besišnekučiuojant apie jų darbus koronos mobiliajame tyrimų punkte.
Jos draugiškai ir man keletą kartų siūlė ateiti, bet aš vis kukliai atsisakydavau, galvoje atmetinėdama bet kokią idėją dirbti „tokioje“ vietoje. Įsivaizdavau, kad tokiame darbe koronos virusą pasigausiu pačią pirmą dieną! Kita vertus, niekam nesakiusi ėmiau svarstyti, jog turėčiau nuvykti bent į atvirų durų dieną ir pašmirinėti, kas ten kaip vyksta, antraip išprotėsiu namuose, jei ir vėl bus paskelbtas karantinas…
Taip ir padariau. Nuvykau ten ir po dviejų valandų vadovai keturias dešimtis žmonių paleido namo, pasakydami, jog su tinkamais kandidatais susisieks. Neturėjau jokių vilčių. Darbas pasirodė visai nesunkus, o sąlygos – pavydėtinos.
Na ir besiruošdama į šių metų translyčių žmonių eitynes – „Trans Rights Now!“ sulaukiau skambučio su trumpu paaiškinimu: „Jeigu nori darbo koronos tyrimų mobiliajame punkte – prisistatyk rytoj aštuntą ryto.“
Mano sužadėtinis Joelis reagavo kiek skeptiškai; priešingai nei aš – šokinėjanti iš laimės, jog pagaliau papulsiu į žmones ir įgausiu kažkokią naują rutiną.
Man kaip mat davė administratorės darbą ir paaiškino, jog mano uždavinys – priimti atvykstančias mašinas su keleiviais, juos suskaičiuoti, įsitikinti, ar jie užsiregistravę, ir paaiškinti, kaip jiems reikės pasidaryti testą bei kaip testą atlikti vaikams. Taip pat baigti ruošti testus ir juos perduoti keleiviams.
Po keturių darbo dienų, kurios truko po dvylika valandų, namo grįžau itin laiminga. Pradėdama savo pirmąsias išeigines supratau, kad gyvenimas šiuo metu man atsiuntė būtent tai, ko paslapčia taip ilgėjausi – draugiškų, paslaugių, paprastų ir lygiais besijaučiančių žmonių būrį, naujas patirtis ir malonius išbandymus! Pati buvau nustebusi šio darbo subtilybėmis bei savimi... Mat prieš ketverius metus aš svajojau būti ant žurnalo viršelio, o dabar aš iš gyvenimo noriu kažką reiškiančių, tikrų pažinčių bei patirčių. Išbandymų ir supratimo, kad esu neribota ir gebu prisitaikyti įvairiose situacijose.
Ir svarstant apie tai aš prisimenu save mokyklos laikais, kaip man buvo gėda kažkam prisipažinti, jog vasaromis dirbau miesto švaros darbus. Prisimenu save ir tada, kai dirbau su makiažu, modeliavau ir tas darbas man neteikė nei mažiau, nei daugiau laimės, negu teikia dabartinis. Tik statusu kažkokiu galėjau pasigirti. Kažkieno akyse atrodžiau rimtesnė. Bet juk tokia atrodyti aš nenoriu.
Aš noriu, kad mane prisimintų kaip paprastą translytę merginą, kuri buvo ne apsimetėlė, o tikra. Kuri drįsta sakyti, jog darbas yra tiesiog darbas ir kad nėra nei blogesnės, nei geresnės veiklos. Svarbiausia, kad ji teiktų laimę ir džiaugsmą. Tad dabar džiaugiuosi, nes šiais metais iš gyvenimo pasiimti kažką naudingo sau yra sudėtinga, taigi aš nusprendžiau pasiimti įdomios, visai kitokios patirties. Išbandyti, susipažinti, atrasti bei patirti!
