To priežastis – mano vardas ir lytis nepakeisti dokumentuose, kadangi šis procesas užtrunka ir dėl šių priežasčių privalėsiu kreiptis į teismą.
Kai gavau šią žinią, kavinukėje viriau kavą. Šią žinią man pranešė brolis ir man iš pat pradžių tai pasirodė net šiek tiek juokinga. Aš nesupratau, kodėl būtent man gyvenimas krečia tokias išdaigas. Bet pati sau greitai atsakiau: „Gyvenimas žino, kad Zofijai visada viskas gerai. Aš susitvarkysiu.“ Visai netrukus man parašė artimieji, jog šie dėl manęs jaudinasi, ir klausė, kas dabar bus.
Paprašiau savo vadovės keleto minučių išeiti į darbo pertrauką. Trumpam pravirkau, lauke prisidegiau cigaretę, bet kaip mat pasakiau sau, jog turiu save suimti į rankas ir kad su tuo susitvarkysiu, kaip susitvarkiau ir kitus sunkumus savo tranzicijos kelionėje. Man tik nerimą kėlė tai, jog dėl manęs jaudinasi mano artimieji, vaikinas. Aš jaudinausi dėl kitų translyčių asmenų Lietuvoje, kurie išgyvena tą patį, bet yra jautresni. Būtent tai mane paskatino apie šį nutikimą kalbėti garsiai.
Jau rytojaus dieną apie mano gautą šaukimą rašė visi garsiausi Lietuvos dienraščiai ir naujienų portalai. Labai gaila, bet Lietuva nėra pasiruošusi „tokiems nesusipratimams“ ir įstatymai nėra sutvarkyti iki galo, atsižvelgiant į translyčius asmenis ir taip pat liberalaus požiūrio į juos, todėl man niekas negalėjo duoti atsakymo ir patarimų, kaip turėčiau elgtis.
Kadangi jokiu būdu savęs neįsivaizdavau imituojamo karo lauke ir nepalaikau karo idėjos, prabėgus mėnesiui po gauto šaukimo kreipiausi į privalomosios tarnybos atidėjimo komisiją ir išsiunčiau prašymo atidėti mano tarnybą formą. Visai netrukus gavau atsakymą su prašymu pateikti informaciją apie planuojamą lyties keitimo operaciją!
Atsižvelgdama ne tik į savo, bet ir kitų translyčių asmenų teises ir suprasdama, kad ne visi translyčiai asmenys galimai svarsto apie lyties keitimo operaciją, aš pareiškiau, kad suplanuoti lyties keitimo operaciją galima tik tada, kai bent dvejus metus yra vykdoma hormonų keitimo terapija ir priešingu atveju, atmetant mano prašymą atidėti šaukimą į privalomąją tarnybą, yra pažeidžiamos mano teisės, nesilaikant liberalumo ir tolerancijos, kadangi aš esu translytė moteris.
Kaip įrodymą, jog keičiu lytį ir vykdau hormonų keitimo terapiją, aš turėjau gauti laišką iš savo klinikos, kurioje vykdau hormonų keitimo terapiją, ir pateikti banko išrašus, kuriuose matomi paskutinių mėnesių mokėjimai klinikai ir išlaidos hormonams įsigyti.
Galų gale, birželio 11-ąją gavau LK KPKT sprendimą atidėti mano tarnybą. Apie tai publikavau žinią savo socialiniuose tinkluose, norėdama pranešti žmonėms, kurie mane palaikė šiuo laikotarpiu sužinoję apie mano gautą šaukimą, bei žmonėms, kurie galbūt su šia problema susidurs ateityje, ir aš nenoriu, jog jiems tektų skaityti tokius pareiškimus, kaip KPKT Viešųjų ryšių ir verbavimo skyriaus vedėjos Giedrės Kazlauskienės.
„Jeigu Lietuvos Respublikos pilietis turi asmens dokumentą, kuriame įvardinta, kad jis yra vyras, todėl ir visos teisinės nuostatos galioja kaip vyrui. Tad ne išimtis yra ir karo prievolės klausimai. Asmenys, išoriškai atrodydami kaip moterys, negali savaime nuspręsti, kad jiems nereikia atlikti karinės įskaitos procedūrų. Tai nėra savaiminio atleidimo ar atidėjimo faktas ir tokios tarnybos atidėjimo priežasties nėra numatyta Lietuvos Respublikos Karo prievolės įstatyme“, – teigė G.Kazlauskienė. Tokiais pasisakymais yra pažeidžiamos translyčių asmenų teisės ir atskleidžiamas šalies liberalaus požiūrio į translyčius asmenis stygius.