Prisipažinsiu, jog labai ilgą laiką manyje virė kova tarp mano vidinio šauksmo ir aplinkinių nuomonių bei mano egocentriškumo ir bandymo toms nuomonėms įtikti. Juk iš manęs buvo tikėtasi kitaip. Vis galvojau, jog jei dabar paliksiu savo komforto zoną, aš tiek daug prarasiu! Gal kiek vėliau supratau, kad gyvenime galiu prarasti tik vieną dalyką – laiką. Laiką, kada galėjau būti laiminga, bet pasirinkau gyventi dėl tų, kuriems ir be manęs neblogai sekasi. Aš maniau, jog esu įkalinta kitų žmonių asmeniškai man iškeltų lūkesčių kalėjime, bet tai nebuvo tiesa. Tiesa buvo ta, jog pati save įkalinau savo pačios kalėjime.
Tiesa buvo ta, jog pati save įkalinau savo pačios kalėjime.
Kita vertus, kai artimiausiems draugams pasakiau, jog palieku Lietuvą ir išvažiuoju pradėti tranzicijos į moterį, kuri gyvena manyje, sulaukiau itin įdomių ir įvairių komentarų. Vieni sakė, kad esu psichė. Kiti sakė, jog man nepavyks. Kiti akimirksniu patapo žinomais, viską išmanančiais psichologais bei ekstrasensais, kada iš žinių trūkumo jie pradėjo daryti savo išvedžiojimus ir ėmė man sakyti, kad čia viskas dėl to, nes man slapta patinka moterys!
Noriu, jog suprastum, link ko suku. Mat aš tikiu, kad, žengiant viską keičiančius žingsnius, mus gyvenimas išbando. Gyvenimas tenori suprasti, kiek daug mes pakelti galime vardan savo svajonės. Tad savęs elementariai paklausiau: ar man mano gyvenime tokių žmonių tikrai reikia?
Aišku, kad ne. Todėl dabar, sulaukdama asmeninių žinučių iš pastarųjų, kuriose knibžda komentarai su komplimentais man, palaikymo šauksmai, kada man to palaikymo nebereikia, o kai reikėjo – nebuvo, atsakau paprasčiausiai ironiška šypsena. Viskas visiems aišku, bet kažkodėl jiems žandai nerausta.
Mano noras sužinoti, kas nutiks, jeigu nepasiduosiu, visada nugalėdavo. Todėl aiškiai supratau, kad pasitikėti turiu tik savimi ir mano aiškus žinojimas, kur ir link ko keliauju, turi būti garsesnis nei kitų nemokėjimas sulaikyti liežuvio už dantų. Nes kitiems tiesiog neįprasta, kai tu galiausiai pasirenki ne verkšlenti, o pasirinkti laimę. Tai jų galvose kelia maištą ir pasipriešinimą.
Ir jeigu mano žodžiai sako, kad tai – lengva, tai žinok, kad nelengva. Bet labai retai stipri moteris turi lengvą praeitį. Ir būtent tokia tu tapsi, kai pasiryši gyventi sau, savo svajonę ar jos siekiant.
Todėl duodu tau keletą patarimų ir išduodu tiek pat elementarių supratimų:
- Visiškai nesvarbu, ką kas kalba. Juk tu esi savo gyvenimo šeimininkė ir jei tu užsiėmusi savo gyvenimo tvarkymu, turėtum tų blevyzgojimų tiesiog negirdėti;
- Mus supa tokie žmonės, kokie esame patys. Jeigu tau patinka zyzti labiau nei daryti, šalia tavęs rikiuosis pritariamųjų choras. Bet kai tik nuspręsi šypsotis be priežasties ir gyvenimą priimti kaip džiaugsmą, o ne kaip kovą, prie tavęs greitai prisistatys žmonės, siūlydami pasiurbčioti kokteilių su braškėmis prie jūros;
- Tie, kurie tave kritikavo, sugrįš tavęs pagirti. Išmok atlaidumo ir nusišypsok jiems suprasdama, kad jie – tavo praeitis, tave išmokiusi tvirtybės. Padėkok už tai;
- Nelauk tinkamo momento. Nelauk, kol tave pamils. Kol tave supras. Ženk tą žingsnį dabar, nes laiko atgal neatsuksi. Pamilk pati save ir įsiklausyk į save. Pamažu suprasi, kiek daug tavyje slypi dalykų, už kuriuos tu esi nusipelniusi meilės ir supratimo. Fake it until you make it;
- Turėk savo nusistatymų. Aiškų žinojimą, kas tave tenkina, o kas – ne. Tave gerbiantys prie to prisitaikys, o kitų tau paprasčiausiai šiame gyvenimo etape nereikia. Nesitenkink tuo, kas tavęs neaugina, tavęs neįkvepia ir nesuteikia malonumo. Nešvaistyk veltui savo vertingos, bet limituotos energijos.
Į jūsų, heiteriai, nuomonę man nusispjauti. Aš laiminga.
