Mano tų dienų misija buvo šokinėti prie puodų, ištuštintu vyno buteliu grūsti bulves, plekšnoti kotletus, kad jis grįžęs galėtų pasisotinti. Valyti kampus, balinti kriaukles, kol vieną dieną rūšiuodama jo kojines aptikau paslėptą atmintinę su ohoho kokiomis nuotraukomis ir žinutėmis. Aš apsimečiau, kad pasimokiau: kibau daryti karjerą ir būti perspektyvia, kad į savo CV laišką, kurį įteiksiu ateities vyrui, būtų parašyta: virėja, meilužė, išklausytoja, mylinti, masažuojanti ir kojas nuplauti galinti, dar galėčiau pridėti punktą – susiknisusi karjeristė.
Padariau karjerą – užsidirbau pinigų, kurie man leido pakeliauti ir geriau išgirsti save. Taip, tą pačią, kurią vis tildžiau ir mokiau save gyventi pagal mums piešiamus standartus. Keliaudama išgirdau ne tik tai, o ir vyrus Paryžiuje, kviečiančius pasimėgauti, kada ant jų mobiliųjų ekranų mirgėjo man nepažįstamų sutuoktinių nuotraukos.
Nusigręžiau nuo jų visų ir spjovus į kitų nuomonę išvažiavau į Londoną pradėti savo tranzicijos.
Nusigręžiau nuo jų visų ir spjovus į kitų nuomonę išvažiavau į Londoną pradėti savo tranzicijos. Dėl šių priežasčių mano gyvenime ėmė vykti kai kas gero: aš maniau, kad esu nevisavertė, nes esu translytė moteris. Todėl net nebandydama užkamšyti savo nevisavertiškumo komplekso, nes man buvo sakyta, jog translyčių moterų niekas nemyli, aš tiesiog nusigręžiau nuo jų ir ėmiau gyventi sau.
Nebuvo tų, kurie kviečia į pasimatymus. Buvo tie, kurie kviečia slapta susitikinėti naktimis.
Nebuvo tų, kurie kviečia į pasimatymus. Buvo tie, kurie kviečia slapta susitikinėti naktimis. Aš naktiniu drugeliu būti nenorėjau, todėl į pasimatymus kviečiau pati save. Manyje gyvenanti priešė tapo mano geriausia drauge. Iš tos neapykantos sau per prievartą vykusiuose ilguose pasivaikščiojimuose palei Temzę gimė meilė sau. Nuoširdus rūpestis. Supratimas, kad pati turiu savimi pasirūpinti ir kad šilčiausiai prieš miegą mane apkabins tik mano pačios rankos. Apsiginklavau naglu žvilgsniu ir arogancija prieš Tinderio draugelius, kviečiančius alaus, ir nusprendžiau, jog trokštant kažkokių santykių visų pirma turiu pagydyti santykį su savimi.
Ir jis atsirado.
Ir jis atsirado. Bėgant metams pajutau harmoniją. Ilguose pasivaikščiojimuose. Kada pradėjau nebijoti juoktis pati sau viena. Gaminti sau vakarienes, kurios tapo tradicija. Daryti karjerą iš naujo. Tokią, kuri man patiktų, ir tokią, kuri nebūtinai taptų pirmojo pasimatymo pasididžiavimu.
Kai pati sau ėmiau patikti, į mano gyvenimą ėmė plūsti visai kitokie vyrai. Labiau savimi pasitikintys. Nebe tokie freakai. Man buvo kiek keista, jog šie nedingdavo po pirmo pasimatymo, kuris neužsibaigdavo vieno iš mūsų lovoje, bet siekdavo manęs toliau. Ir kartą prieš miegą pagalvojau, kad gal čia viskas dėl to, jog man su pačia savimi kartais įdomiau, nei su jais? Kad nesistengiu puošniai apsirengti, o į mudviejų susitikimą aš einu su sportiniais bateliais ir tiesiai iš darbo? Kad nebijau pasakyti, jog tądien aš žiauriai pavargus. Ir kad man gaminti patinka labiau sau nei kitiems. Ir kad susitikti rytoj mes negalime, nes aš suplanavus apsipirkimą ir manikiūrą, tad gal – šeštadienį?
Jei dar nesupratote, tai aš pabandysiu tai įgarsinti: vyrams su tarnaitėmis neįdomu, nors jei jų paklaustum, jie tai neigtų, nes su jomis vyrams labai patogu. Tačiau tame nėra nei aistros, nei intrigos, nei to, dėl ko pastarasis turėtų stengtis ir šokti nuo sofos. Ir jeigu jie abu vaikščiotų turguje, kol minėtoji „pasiaukojėlė“ dėl santykių kiek surūgus rinktų kuo šviežesnes daržoves, jis atsigręžęs žiūrėtų į kalę, kuri net nesusirūpinusi renkasi vasarinę suknelę.
Ir tasai vyras geistų gyvenimo su ta kale.
Ir tas vyras geistų gyvenimo su ta kale. Su kale, kuri moka gyventi sau. Kurios akyse tu nepamatysi rūpesčio. Kuri šiuo metu susitelkus į dovaną sau. Kuriai gyvenimas yra dovana. Kuri moka džiaugtis vienatve ir laiku sau. Kuri ne pati šluos namus, o paprašys jo, mat skubės į makiažo pamokas. Kurios gardi vakarienė jam bus ne nuobodi kasdienybė, o malonus siurprizas. Kuri nesistengs būti -iausia, nes jai tiesiog patinka būti savimi ir tyliai, ilgai mėgautis sekmadienine kava.
Kuriai ką tik į barą įėjusi pasitempusi mergina ne konkurentė, o bendražygė. Kuri moka ir trokšta mylėti, bet kuri nenori savo gyvenimo atiduoti į kito rankas ir prašyti, kad jis padarytų ją laiminga.
Kuri duos jam progą pasijusti vyru – pranašesniu, pajėgesniu, kovotoju, bet taip pat, kuri niekados nebus „patogi“, nes ji niekados neleis jam manyti, jog kalė yra nuo jo priklausoma. Kalė, kuri slypi kiekvienoje iš mūsų, bet kuriai buvo liepta nustoti isterikuoti, paklusti jam, dėvėti jam patinkančius apatinius, išmokti punktualiu paros metu paruošti pietus ir lyginti jo marškinius.
