Uždirbk daugiau, nes man reikia ano švarkelio, rankinės. Reikia nueiti į kavinę, kurioje sėdėdama su draugėmis ir siurbčiodama karališkąją latė kavą, aš girsiu tave. Atsidėkodama kalbėsiu apie tavo karjerą, minėsiu visus pasiekimus ir niekad neišduosiu, koks blogas mūsų seksas, kaip profesionaliai suvaidinu orgazmą ir kad tavo… mažas.
Neprasižiosiu apie naršyklės istorijoje aptiktas pažinčių svetainių anketas, užvadintas Eduardo vardu, su nuotraukomis, ištrauktomis iš reklamos agentūrų modelių portfolio. Nes tu toks didelis, mano vyras, prieš mane, tokią mažą. Tokią, kokia pati pasirinkau būti, ištardama:„Prašau, paimk mano gyvenimą į savo rankas. Man jis neįdomus. Vartyk jį kaip molį. Kočiok, kol nusibos ir tau. Bet padaryk mane laimingą!“ – mintyse su savimi kalbėjosi ta keistai besišypsanti moteris keistame turtuolių rajone, kuriame madinga vaikščioti stumdant vintažinį kūdikių vežimėlį ir siurbčiojant avižų pieno kavą. Keistai besišypsant. Tobulai suvaidinant tobulo gyvenimo savininkę.
O aš stebėjau ją, rūkydama cigaretę netoli metro stoties, ir klausiau savęs, kodėl vietoj to, jog stengtumėmės patenkinti savo interesus ir išpildytumėme savo slaptas svajones, mes nusimetame šią naštą nuo pečių kartu su pasirinkimo laisve. Užsibrėžiame tikslą žūtbūt susirasti sėkmingą vyrą. Jeigu mums pasiseka, prievartaujame minėtąjį keisti mūsų nuobodžius pasaulėlius ir daryti stebuklus.
Prievartaujame minėtąjį keisti mūsų nuobodžius pasaulėlius ir daryti stebuklus.
Aš klausiau savęs, kodėl mumyse gimė troškimas siekti svetimo dirbtiniais perlais puošto gyvenimo, bet ne kovoti už tai, jog susikurtumėme savąjį? Man buvo įdomu, kur dingo mūsų reikiamybė įrodyti pačioms sau, kad mes galime daugiau ir mums nereikia, jog už mus būtų padaryta? Prisiminti, kad mes protingos, stiprios ir nesustabdomos. Kad mes galime ir kad mes tai padarysime. Kad apie mūsų žygdarbius bus rašoma ateities kartoms. Kad mes turime parodyti, jog esame ne geresnės, bet lygiavertės žaidėjos visuomenėje, o ne lengva ranka atiduodančios valdančiojo titulą vyriškai prigimčiai ir nusilenkdamos žemėn rankomis plauti grindų.
Mano nuojauta kužda, kad čia viskas dėl to nelemto darželio, kuriame mergaičių nemokė, jog jos gyvenimus galės kurtis pačios – be berniukų ar su jais. Darželyje berniukus mokė užsirišti batus, nes to reikia einant į rimtą darbo pokalbį, o mergaites – susipinti kasas, kad mazgojant indus plaukai nelįstų į akis.
Mergaites moko susipinti kasas, kad mazgojant indus plaukai nelįstų į akis.
Ir tie „nekaltučiai“ Holivudo filmai. Gražios moters istorijos, mums įkalusios į galvas gyvenime laukti pasakos, milijonieriaus, kuris jau visai čia pat ir tuoj sustos prie šaligatvio. Istorijos, kurios mums pasakė, jog prostitutė gali tapti Cinde-f***in-rella. Bet niekados neprasižiojo apie tas keistai besišypsančias moteris, kurios naujienų portalų antraštėmis po skyrybų rėkia:
„Jis sugriovė mano gyvenimą!“ Nes galbūt blogais dalykais lengviau patikėti. O savo gyvenimą paversti jo gyvenimu. Savo laimę paduoti į kito rankas ir nukulniuoti darytis makiažo. Mėgautis svetimomis aukso dulkėmis. Laukti pažadų ir jų išpildymo, nei kad pasižadėti sau, jog daugiau niekada savęs nenuvilsi.
